Jie ateina: jaunoji menininkų karta kalba apie pasaulio pabaigą, kurčiųjų kultūros lauką ir keramikos iššūkius

„Baigiamųjų darbų paroda žymi studijoms skirto gyvenimo tarpsnio pabaigą, apvainikuotą profesionalaus menininko diplomu ir pasirodymu žiūrovams. Kartu tai prasidedančios savarankiškos menininko karjeros momentas“, – sako Vilniaus dailės akademijos rektorė, prof. Ieva Skauronė. 

Kolekcijoje – pasaulio pabaigos nuojauta

Mados dizaino studijas baigęs ir bakalauro darbą baigiamojoje parodoje pristatęs Artūras Astrauskas pasakoja, kad kūryba jam buvo svarbi nuo pat vaikystės, būtent ji suteikdavusi prasmės jausmą.

„Studijos Dailės akademijoje leido man augti ne tik kaip kūrėjui, dizaineriui, bet ir kaip asmenybei. Turėjau galimybę dirbti su profesionalais, mokytis tarp talentingų žmonių, linksmai leisti laiką draugiškoje atmosferoje, kuri buvo pilna įkvėpimo, palaikymo ir šilumos“, – sako Dailės akademijos absolventas, savo baigiamajam darbui sukūręs devynių įvaizdžių kolekciją „Eilinė Apokalipsė“.

Savo kolekcijoje kūrėjas svarsto pasaulio pabaigos reiškinį. Atėmęs lemtingos baigties galią, paverčia jį eiliniu ir naudoja kaip įrankį socialinei kritikai. Menininkas kalba apie aktualias problemas – karą, klimato krizę, perteklinį vartotojiškumą, mėgina perteikti realijas ir skatina kiekvieną iš naujo permąstyti savo veiksmus ir vertybes.

Tiems, kas nešios drabužius, kūrėjas suteikia galimybę prisitaikyti prie nenuspėjamų gyvenimo sąlygų – drabužiai funkcionalūs, transformuojami.

Pagal „Erasmus“ programą Berlyne studijavęs ir ten praktiką atlikęs A. Astrauskas pripažįsta, kai tai buvo viena iš svarbiausių patirčių studijuojant. Lygiai tokia pat svarbia patirtimi absolventas laiko baigiamąją parodą, kurioje turėjo galimybę pristatyti savo kūrinius.

„Turbūt nėra kūrėjų, kurie gyvena vakuume. Viešas darbo pristatymas ir įvertinimas liudija apie kūrėjo darbo rezultatą. Kūrybos procese išgryninamas darbo tikslas, aktualumas, problematika ir uždaviniai, kuriuos komisija gali įvertinti per pristatymą, o kūrėjas čia gali suprasti, ar tikrai yra paveikūs įrankiai, kuriais jis komunikuoja apie savo kūrinius.

Baigiamosios parodos suteikia mums matomumą, dėl jų galime sukurti tiesioginį ryšį su auditorija, įvertinti savo kūrybos santykį su tuo, kam savo kūrybą adresuojame. Užsimezgęs abipusis bendravimas skatina pokalbius, ateities idėjas ir projektus“, – įsitikinęs A. Astrauskas.

Keramikos iššūkiai plečia kūrėjų galimybes

Grafikos dizainerė, reklamų kūrėja Eglė Kulbytė nuo šiol oficialiai gali vadintis keramike. Šiais metais Vilniaus dailės akademijoje keramikos studijas baigusi mergina sako jaučianti, kad pagaliau pasirinko teisingą kelią: „Vilniaus kolegijoje mokiausi grafinio dizaino, vėliau dirbau reklamos srityje, tačiau suvokiau, kad ši veikla man nesuteikia tiek džiaugsmo ir pasitenkinimo, kiek tikėjausi.

Taigi, pradėjau ieškoti naujų galimybių, kurios geriau atitiktų mano interesus. Šiandien esu visiškai tikra, kad keramikos studijos ir kūrybinė kryptis yra tai, kas man teikia prasmę, tai, kuo noriu užsiimti ateityje.“

E. Kulbytė savo baigiamąjį darbą pavadino „Neriskopai“. Jame ji susiejo japonišką molio sluoksniavimo techniką nerikomi su anglišku žodžiu scope, kuris reiškia galimybes ir vizualinį tyrinėjimą. Menininkė tyrė, kaip spalvotas molis, optiniai raštai ir skulptūrinės formos veikia viena kitą ir kaip jos gali papildyti keramikos meno lauką.

 „Siekiau parodyti, kad spalvoto molio technikos gali tapti ne tik įrankiu funkcionaliems objektams dekoruoti, bet ir būdu kurti meno kūrinius, kurie veiktų žiūrovo regimuosius pojūčius. Nerikomi technika sukurti keraminiai objektai – neriskopai yra skirtingi, tačiau tarpusavyje susiję kūrimo metodais ir vizualine tema. „Neriskopai“ įkūnija ieškojimą“, – apie savo studijų baigiamąjį kūrinį pasakoja E. Kulbytė.

Keramikoje ją žavi specifinės, unikalios medžiagos, rankų darbas ir technologiniai iššūkiai, dažnai plečiantys kūrėjų galimybes.

„Baigiamoji paroda yra momentas, kai galima pasidžiaugti savo pastangų vaisiais ir pasidalyti jais su kitais. Kartu jaučiu šiokį tokį liūdesį, kad viskas baigiasi, – kūrybos procesas buvo labai įdomus. Baigiamasis darbas ne tik padeda tašką studijose, jis žymi intensyvų, ketverius metus trukusios kūrybos kelionės laikotarpį.

Akademijoje įgijau ne tik profesinių įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savimi, gebėjimų įveikti iššūkius. Žengti savarankišku keliu, gal ir netvirta koja, bet manau, esu pasirengusi“, – sako keramikė E. Kulbytė.

Meno projektas – iš kurčiųjų kultūros lauko

Įvietinto meno studijas Martynas Arlauskas pasirinko prieš tai pamėginęs studijuoti scenografiją. Studijos Vilniaus dailės akademijoje buvo numanomas žingsnis jau mokykloje, – į akademiją Martynas atėjo iš Kauno dailės gimnazijos, paauglystėje daug laiko praleido teatre, studijoje „Mano teatras“.

„Šių dviejų meno laukų sintezė pavirto į norą suprasti erdvę ir kūrybiškai ją valdyti. To vedamas pradėjau domėtis scenografijos studijų programa ir į ją įstojau, tačiau netrukau pakeisti studijų programos į greta, toje pačioje katedroje, dėstomą įvietintą meną“, – jis pasakoja

ir priduria, kad studijų programos pakeitimo motyvas buvo praktinių, technologinių žinių siekis: scenografijoje vaizdiniai kuriami maketuose, atitinkamai mažinant mastelį, o jis ieškojęs technologinių, drąsių ir nesuvaržytų kūrybinių mostų.

Įvietinto meno studijų programoje pirmieji dveji metai orientuoti į technologinių žinių kompetenciją, studentai praktikoje supažindinami su freskos, mozaikos, vitražo, grafito kūrimo procesais, vėliau užduotys formuluojamos nenurodant realizavimo medijos, tad kūrybinis projektas įgyvendinamas pasitelkiant tinkamas raiškos priemones.

Įvietinto meno studijų programa paprastai analizuoja fizinį kontekstą ir jam kuria pritaikytus, jame veikiančius, įvietintus kūrinius.

2020 metais pradėjęs lankyti lietuvių gestų kalbos kursus girdintiesiems M. Arlauskas pagrindine baigiamojo darbo tema pasirinko tarpdisciplininį projektą „galimų žinių laukas apie kitą, bet artimą“, kuriame naudoja kurčiųjų kultūros elementus, pateikia tekstus, kviečiančius permąstyti stereotipinį požiūrį į šią bendruomenę, bei vizualiai pristato performatyvią projekto dalį – supažindina su deafriend. 

„Šis mano projektas kalba apie neišsemiamai stebinančią kurčiųjų kultūrą ir gestų kalbą, viliuosi žiūrovą supažindinti su šia tema, prisidėti prie nusistovėjusių mitų griovimo bei socialinės atskirties mažinimo.

Pastarojo tikslo siekiu organizuodamas kūrybines dirbtuves, ekskursijas ir edukacijas, tampančias ginamo tarpdisciplinio projekto dalimi“, – pasakoja menininkas, kuriam baigiamojoje studentų parodoje buvo svarbu pažinti žiūrovą, pamatyti savo kūrybą žiūrovų akyse, išgirsti nuomones, laisvas interpretacijas, nuojautas, kaip darbas veikia, patinka ar ne.

Iš nemenko teigiamų patirčių bagažo, kurį menininkas išsineša iš studijų Vilniaus dailės akademijoje, M. Arlauskas išskiria visapusišką supažindinimą su kontekstu ir įtraukimą į profesionalų lauką.

„Akademijos bendruomenėje vykstančios diskusijos apie matytas parodas, mėgstamus menininkus ir jų kūrinius studentą kviečia pažinti: pamatyti parodas, įsivardyti, kodėl kolegai taip patikęs kūrinys, visai neįdomus atrodau tau, susipažinti su dėstytojus imponuojančių menininkų kūryba, suprasti kartų ir meno lauko seką, cikliškumą.

Vieši susitikimai su atvykstančiais tarptautiniais pranešėjais, užsienio menininkų studijų vizitai, kūrybinės praktikos akademijos bazėse, meninio konteksto aptarimai per paskaitas – visa tai įsupa ir suteikia daug žinių, kompetencijų šiuolaikiniame meno lauke, tereikia stipriai laikytis ir nepaleisti motyvacijos.

Šalia to akademija siūlo bendruomenę, erdves praktiniam darbui – studijas, laboratorijas, patirtis tarptautiniame kontekste – „Erasmus+“, KUNO kursus, platų dėstytojų ir dėstomų programų sąrašą“, – apie studijas pasakoja VIDA bakalauras M. Arlauskas.