Jonas Baranauskas ir Samanta Pinaitytė per draugų istoriją atkurs kelionę iš vaikystės į paauglystę

Viename mieste gyvena du geriausi draugai – Kajus ir Gerda. Jiems gera kartu leisti laiką, prižiūrėti visus metus žydinčią rožę, klausytis mylimos močiutės istorijų, net jei jos ir apie grėsmingąją Sniego karalienę. Vieną dieną Kajus dingsta ir niekas nežino kur. Žmonės įtaria blogiausia, tačiau Gerda negali susitaikyti su mintimi, kad jos mylimo draugo nebėra. Ji ryžtasi leistis į pavojų bei stebuklų kupiną kelionę ir padaryti viską, kad surastų ir išgelbėtų savo Kajų. Ji neįtaria, kad draugą reikės gelbėti iš pačios Sniego karalienės nelaisvės. Viena gražiausių danų rašytojo Hanso Christiano Anderseno pasakų „Sniego karalienė“ šį gruodį Klaipėdos dramos teatro scenoje virs dėmesį prikaustančiu spektakliu vaikams. Kajaus ir Gerdos vaidmenis atliks aktoriai Jonas Baranauskas ir Samanta Pinaitytė.

Gal dar pamenate savo pirmuosius susitikimus su šia klasikine pasaka?

J. Baranauskas. Pirmasis prisiminimas susijęs su senąja rusiška animacija. Pamenu, kaip filmuke Sniego karalienė tempia Kajų. Didesnio kontakto su šia pasaka nebuvo. Bet dabar pastebiu įdomų momentą – kai kalbu su kuo nors ir pasakoju, kad kuriame „Sniego karalienę“, daug kam pirma kylanti asociacija – Disnėjaus filmukas „Frozen“. Smagu, kad publikai priminsime H. Ch. Anderseno klasiką.

S. Pinaitytė. Man lygiai taip pat – pirmas prisiminimas susijęs su matytu rusišku filmuku.

Kokia jums ši pasaka pasirodė grįžus prie jos ir dabar ruošiantis spektakliui?

J. Baranauskas. Kai pradėjome kalbėti apie brandą, paauglystę, pradedančius megztis jausmus, apie emocijas – tokių minčių „Sniego karalienė“ seniau tikrai nekėlė. Labai smagu atrasti reikšmes, apie kurias vaikystėje net nepagalvodavau.

S. Pinaitytė. Vaikystėje neatkreipiau dėmesio, koks gyvas H. Ch. Anderseno pasaulis. Kai šią pasaką skaitėme ir analizavome su režisieriumi, pamačiau, kad joje viskas gyva – upė, miškas, medžiai, šerkšno gėlės ant langų. Be to, atsiskleidė daug temų, vaikystėje man atrodė, kad „Sniego karalienė“ pasakoja apie blogai besielgiantį berniuką, kuris dėl netinkamo elgesio pagrobiamas. Dabar matau ir perėjimo iš vaikystės į paauglystę tematiką: bundanti meilė, vaikų pažintis su emocijomis, koks svarbus emocinis intelektas.

J. Baranauskas. Labai įdomu buvo sužinoti, kad šioje pasakoje galima rasti ir paties rašytojo gyvenimo įvykių. Iš esmės visada taip, kai imi gilintis į medžiagą, sužinai daug naujų įdomių dalykų. Taip ir šioje pasakoje, įsiskaitę atradome tūrio, papildančio mus ir praplečiančio spektaklio pasaulį.

S. Pinaitytė. Dar išskirčiau, kad man labai graži pasakoje ir spektaklyje esanti mintis, kaip svarbu turėti žaidimų draugą. Nepakanka tėvų, senelių meilės, reikia artimo draugo ar draugės – nes tik jie supras taip, kaip suaugusieji suprasti negali.

Kas jums svarbiausia kuriant Kajų ir Gerdą, ką norite įdėti į savo personažus?

J. Baranauskas. Su režisieriumi kalbėjomės apie tai, kad seniau įvairios vaikų psichologinės problemos nebuvo per daug analizuojamos. O į tam tikras būsenas nekreipiant dėmesio, atsiranda apatija, depresija, kartais ir visam gyvenimui. Ta depresyvios nuotaikos linija yra Kajaus motyvas.

Kai jis susitinka su Sniego karaliene, galima pamąstyti, kad ji nėra paprastas personažas, bet reprezentuoja vidinį įšalą

S. Pinaitytė. Galvojau apie Gerdą – kokia ji filmukuose ir pasakoje. Ji iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti infantili. Kajus hiperaktyvus, charizmatiškas, o ji – rami, atsargi, paklusni, gal net baili.

Bet ji turi ryžto ir tikėjimo, ir spektaklyje sakome, kad svarbiausia neprarasti tikėjimo. Stengiuosi, kad Gerda neštų šią idėją. Nesvarbu, kokia maža ar baili asmenybė esi – gali nuversti kalnus, kai žinai, dėl ko tai darai. Be to, Gerda tiki kitais, ji nebūtų tiek daug nuveikusi, jei ne pagalbininkai – plėšikė, elnias ir t. t. Pirmą susitikimą jie gali atrodyti blogi, bet ji juose mato gerumą. Tai išskirtinis jos bruožas.

Kuo ypatingas procesas, kai kuriama vaikų publikai?

S. Pinaitytė. Pagrindinis skirtumas – spektaklis ir procesas būna daug žaismingesni. Visai kita energetika. Pats darbas tikrai nėra lengvesnis, turi nuolat galvoti, kaip sudominti publiką – vaikai trumpiau išlaiko dėmesio koncentraciją nei suaugusieji. Sprendimų ieškome per žaidimą ir galiausiai pajuntu, kad pati žaidžiu. Man patinka žaisti vaikiškuose spektakliuose.

J. Baranauskas. Kuriant vaikams visada yra kažkoks lengvumas, jį stengiuosi perteikti ir scenoje. Darbo reikia įdėti tiek pat daug, kaip ir kuriant bet kokį kitą spektaklį, bet yra papildomas rūpestis, jį mini ir Samanta – galvoji, kaip išlaikyti publikos dėmesį. Šio spektaklio atveju reikėtų kalbėti ne tik apie vaikų, bet ir suaugusiųjų dėmesį – „Sniego karalienė“ nėra skirta tik vaikams, ji tinka visai šeimai.

Spektaklyje kuriate draugų ryšį – ką galite papasakoti apie profesinį tarpusavio santykį?

J. Baranauskas. Manau, kad esame pakankamai artimi. Labai džiaugiuosi, kad Samanta yra Gerda. Mes ir už teatro ribų esame draugai, draugauju ir su jos vyru. Ryšys už scenos ribų palengvina darbo procesą.

S. Pinaitytė. Labai apsidžiaugiau sužinojusi, kad Jonas bus Kajus, tai yra laisvė. Kai ateini dirbti į teatrą, sutinki naujus žmones, reikia su jais apsiprasti. Joną pažįstu iš anksčiau, tad neturiu komplekso bendrauti su juo, jaučiu laisvę ir dėl to lengva būti scenoje.

Papasakokite, kokie patys buvote paauglystės laikotarpiu?

S. Pinaitytė. Ne kartą lankiausi Sniego karalienės rūmuose.

J. Baranauskas. Pas mane dar yra brolių ir sesių – pamenu, stebėjau, kaip jie auga, ir bandžiau atsiminti, kaip mes, vyresnėliai, per tą etapą ėjome. Atrodė, kad pas mane viskas buvo normaliai. Bet einant metams pažiūrėjęs atgal matau, kad tuo laiku buvo daug neadekvačių sprendimų, nežinia dėl ko kylančių konfliktų.

S. Pinaitytė. Paauglystėje buvo daug pykčio. Atrodo, niekas tavęs nesupranta, esi viena ir kartais nėra bendros kalbos nei su tėvais, nei su draugais. Tarsi visas pasaulis būtų prieš tave. Laikui einant supranti, kad nemažai tų problemų kilo iš tavęs pačios.

Jūsų nuomone, ar galima patarti ir padėti paaugliui, juk siaučiant hormonams racionalumas ne visada padeda?

S. Pinaitytė. Manau, svarbu, kaip Jonas sakė, pažvelgti į save iš šono.

J. Baranauskas. Bet ar gali būdamas paaugliu pažiūrėti į save iš šalies. Pavydžiu tiems, kas dar mokykloje žino, kuo nori būti, kryptingai to siekia. O paauglystė juk yra balaganas – nieko nesupranti ir vargu ar priimsi norinčių padėti patarimus.

S. Pinaitytė. Bet tai natūralus procesas. Nejau gailiesi paauglystės? Juk ji atvedė ten, kur esi dabar.

J. Baranauskas. Taip. Gailiuosi dėl kai kurių sprendimų, kuriuos priėmiau, nes man buvo, nežinau kas.

„Sniego karalienėje“ susitelkiate būtent į svarbą pažinti emocijas, gebėjimą jas išreikšti?

J. Baranauskas. Būtent. Manau, kad dabar jau yra pasitikėjimu grįsta terpė, kur bręstantys vaikai gali rasti reikiamos informacijos, saugiai kalbėtis apie savo problemas. Dar mano paauglystės laikotarpiu to buvo kur kas mažiau, niekas nekalbėjo apie hormonus, paauglystę.

Jei galėtumėte, ką patartumėte sau kaip vaikams, paaugliams?

S. Pinaitytė. Neimk tiek visko į širdį.

J. Baranauskas. Turėk tikslą ir kryptingai jo siek.

„Sniego karalienės“ premjera gruodžio 4 ir 5 dienomis Klaipėdos dramos teatre.