Tai buvo Jonas Polovinskas - Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kontržvalgybos viršininkas. Būnant Klaipėdoje jam teko savo pavardę pasikeisti į naują. Šiuo metu jis - Jonas Budrys.
Vadovas kūno sudėjimu buvo sulig kiekvienu ten stovinčiu vyruku. Apvalų, neseniai skustą jo veidą puošė (o gal ir bjaurino) tokia veido mimika, kurią galėjai matyti žmogaus, kuris ne pirmą ir ne antrą kartą grįžta į karo lauką, taip pat, kaip koks elgeta kitą dieną grįžtų prie maisto davinio.
Ant trumpai kirptais plaukais padengtos galvos jis buvo užsidėjęs skrybėlę. Skrybėlė nebuvo niekuo ypatinga, tik apjuosta plačia, juoda juostele.
Vyras buvo pakėlęs savo tankius antakius, lyg būtų pamatęs kažką neįprasto, nors, ko gero, tiesiog žiūrėjo į lygiai tokius pačius laiptus, ant kurių savo odinių batų dėka galėjo ilgai ir patogiai stovėti.
Kišenėje laikė juodas, odines pirštines, o po paltu buvo galima matyti tamsius marškinius.
Nepaisant to, kad visi vaikinai grupėje atrodė vienodai, dauguma jų buvo užsidegę pypkę ar cigaretę. Ponas Budrys nebuvo išimtis.
Jono baltiškų veido bruožų padabintose lūpose silpnai prikandęs laikė cigaretę, kaip ir keli kiti būrio nariai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą