Jonas Viršilas: „Jei meilė negali egzistuoti - tai žmogų veda į destrukciją“

Birželio 8-9 d. Klaipėdos dramos teatre vyks lenkų režisierės Agatos Dudos-Gracz spektaklio pagal baroko meistro gyvenimą ir kūrybą „Tarp Lenos kojų, arba “Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis„ pagal Mikelandželą Karavadžą“ premjera. Aktorius Jonas Viršilas spektaklyje atliks Mario vaidmenį. Režisierė spektaklyje atvirai įvardija tapytoją ir jo modelį siejusio ryšio gylį.

Papasakokite apie savo personažą. Kas jis?

Keista apie jį pasakoti. Mario yra artimas Mikelės, tai yra Mikelandželo, draugas. Čia reikia suprasti, kaip skirtingai mes suvokiame „artimas“ ir „draugas“. Tai yra intriguojanti detalė. Mario yra įsimylėjęs Mikelę, jis toks artimas, kad nelieka ribų. Jų istorija įdomi, intriguojanti to laikmečio pasaulyje. Nekasdieniška ir šiandien.

Mario - realus asmuo, tikrai buvęs Karavadžo gyvenime. Jis taip pat yra vienas iš pagrindinių personažų Karavadžo paveiksluose, keliaujantis iš vieno kūrinio į kitą.

Kokią temą spektaklyje reprezentuoja Mario?

Jis pasakoja apie meilės būtinybę šiuolaikinėje visuomenėje. Jeigu meilė negali egzistuoti - tai žmogų veda į destrukciją. Jei tu negali mylėti, tau uždrausta mylėti - tai gali vesti prie savo paties ar kitų destrukcijos. Gali atsirasti didelė visus aplinkinius naikinanti neapykanta.

Mano personažas neša žinią apie meilę ir tai, kad jos formos gali būti įvairios. Meilė yra tyra ir graži.

Pats Mario - labai tikintis, tačiau tikėjimas pavertė jį savų įsitikinimų įkaitu. Nors Biblijoje niekur nėra paminėta, ką galima mylėti.

Kai prieš kelis mėnesius sužinojote, ką vaidinsite, minėjote, jog šiek tiek nerimavote dėl vaidmens, kai kurių scenų. Juolab kad neseniai buvo galima stebėti, su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas bandymas priimti Partnerystės įstatymą. Kaip sekėsi prisijaukinti Mario?

Gali būti, kad žmonės tikėsis, jog tarp Mario ir Mikelės vyks kažkas gašlaus, negražaus. Režisierė labai norėjo parodyti jų santykių taurumą ir grožį. Vakar repetavome TĄ sceną ir A. Duda-Gracz sakė, kad norėtų, jog vaidintume taip, kad kiekvienas žiūrovas salėje norėtų būti mūsų vietoje.

Nemėgstu politikuoti. Bet tikiu meile kaip amžina vertybe. Ji gali egzistuoti įvairiomis formomis. Taip susiklostė, kad mano personažas neša meilės vėliavą. Ne plakatiškai. Nuoširdžiai.

Mario gyveno prieš beveik 500 metų. Papasakokite, kaip kūrėte šį personažą, kas jums buvo svarbu?

Mario man buvo labai tolimas. Bet dabar pažįstu jį nuo jo pradžios mamos įsčiose iki mirties dienos. Beje, Mario miršta du kartus - dvasiškai ir fiziškai.

Turint tokią gerą vedlę kaip Agata Duda-Gracz personažas atėjo pats. Didžiausia užduotis buvo nepradėti jo vertinti, teisti ar teisinti. Tai padaryti kartais sunku. Bet šis atvejis ypatingas - negaliu, man neleista teisti Mario. Žinau, kokie jo įsitikinimai, moralė, ką jis valgė pusryčiams, ką mėgsta, kokie kvapai jam patinka, kokia buvo jo vaikystė, autoritetai. Žinau jo genealoginį medį. Kokias savybes paveldėjo pats ir ką iš jo perims palikuonys.

Mario ateina pas mane kaip į psichoterapijos seansą. Sėdžiu, klausausi, stebiu ir kaskart jis pasirodo vis ryškiau ir arčiau.

Kaip psichoterapeutas negaliu jo vertinti, mokyti. Jis ateina su savo gyvenimu ir savo pasirinkimais. Režisierė akcentuoja, kad personažas negali naudotis mūsų emocijomis, mūsų gyvenimu. Todėl mes kiekvienas ir kuriame tokį platų personažo peizažą. Visą asmens istoriją ir priešistorę. Pavyzdžiui, žinau, kad Mario ant kairės rankos turi po egzekucijų paūmėjantį dermatitą.

Pagalvosit, kad esu beprotis, bet kai ko norėčiau pasimokyti iš Mario. Kiekvieną rytą jis šypsosi, flirtuoja. Tai Mario pamatas, jis viską gauna per flirtą. Kiekvieną rytą, kai apsikeičiame pozicijomis, jis šypsosi. To jam pavydžiu.

Kiek jums rūpėjo istorinis Mario tikslumas?

Istorinis motyvas nebuvo labai svarbus. Negaliu ir iš paveikslų jo paimti. Kaip ir žiūrėdami į mano nuotraukas nežinotumėte, kas tą dieną darosi mano viduje. Kai kūriau personažą, stengiausi kuo labiau atsiriboti, nedėti į jį savo minčių - norėjau, kad jis ateitų pats. Kad ir kaip netikėtai tai skambėtų, - Mario ėmė ir atėjo.

Tai kryptingas ir labai ilgas darbas. Iš pradžių jaukinomės baroko laikotarpį, jo kontekstą, Karavadžo darbus. Tik tada pradėjom kurti personažus. Pradėjome nuo fizinių savybių. Pavyzdžiui, kodėl Mario turi tiką dešinėje rankoje? Jis ja nuolat maišo dažus, jo dešiniajame delne susikaupę toksinai. Jis nebuvo labai geras dailininkas, bet per tapybą išliedavo savo susikaupusias emocijas: pyktį, seksualinę energiją. Arba kita detalė - jis prisimerkęs, nes nuolat stebi aplinką, bando užfiksuoti įvairias detales savo paveikslams, kaip krenta šviesa, drapiruojasi audinys.

Kokią pamatėte baroko epochą kurdami šį spektaklį?

Pirmas įspūdis, kad barokas yra gražus - kupolai, muzika... Tačiau po gražia išore - labai daug tamsos: alkoholis, ligos, nešvarūs bažnyčios tarnų reikalai, primityvi medicina, ant laužų deginami žmonės, viešos egzekucijos. Džiaugiuosi, kad gyvenu šiandien ir tokioje visuomenėje, kurioje nebijau, kad man bus nukirsdinta galva.

Baroko grožis įdomiai atsveria jo žiaurumą ir groteską. Kiekviena epocha savaip unikali. Ir unikalu, kad genijus Karavadžas gimė būtent toje epochoje.

Pamenu, Agata Duda-Gracz mūsų klausė, kas yra laimė. Laimę susikuriame patys. Bet kiekvienoje epochoje laimė kitokia, ji priklauso ir nuo aplinkos, kurioje gyvena žmogus. Manau, kad baroko žmogus laimę suvokė kitaip, nei ją suvokiame mes.

Tuo metu žmonės buvo kur kas tvirčiau atsigręžę į Bibliją, o joje deklaruojamos pamatinės amžinosios vertybės. Tad manau, kad jų laimė buvo laimė mylėti ir būti mylimiems. Kad jie savęs tiek neprirakino prie materialių vertybių. Dar manau, kad jie labiau gyveno šia diena, gal ne taip bijojo mirties, nes ji buvo labai arti.

Mario pozavo ne vienam Karavadžo paveikslui. Spektaklyje atkursite kai kuriuos iš jų. Kaip sekėsi pamatyti save tuose meno kūriniuose?

Tam tikra prasme taip, žiūrėjau į save. Kai tik sužinojome savo personažus ir pradėjome domėtis jais, kai kurie kolegos sakė, kad Mario savo išvaizda labai panašus į mane. Tik neturiu tokių garbanotų plaukų. Ir nesu italas. Bet teatre viskas įmanoma.

Spektaklyje atliksite ne tik Mario, bet ir dar porą vaidmenų. Ar nėra sunku taip greitai „persijungti“ į vis kitą personažą?

Mario yra pagrindinis mano personažas - kitus personažus kuriu jam pedadant. Paveiksle „Izaoko aukojimas“ vaidinu Izaoką. Tai įdomi, radikali istorija - giliai tikintis Abraomas, paklusęs Dievo nurodymui, ryžtasi paaukoti savo sūnų Izaoką. Po vienos iš repeticijų kalbėjomės su režisiere, ji klausė, kaip jaučiuosi. Sakiau, kad, mano nuomone, skirdamas šią užduotį, Dievas suklydo - sunaikino fundamentalų sūnaus pasitikėjimą tėvu, ištrynė juos siejantį ryšį. Man kilo klausimas - ar tikėjimas to vertas, ar jis vertas žmogaus mirties? Čia tik subjektyvi nuomonė, bet man atrodo, kad ne - nevertas.

Izaoko paaukojimą matau kaip tam tikrą Mario košmarą apie tėvą, kurio niekad neturėjo. Jo tėvas kažkodėl nori jį nužudyti. Izaokas ir Abraomas juk yra archetipai - vaikas ir tėvas. Visi savyje juos turime.