Kaip Sausio 15-oji buvo švenčiama prieš šimtą metų, buvo aprašyta „Klaipėdos žiniose“ 1925 m. sausio 16 d. numeryje, 1 puslapyje publikuotame straipsnyje „Sausio 15 d. iškilmės Klaipėdoje“.
Įstaigos ir įmonės nedirbo
Klaipėdos krašto susijungimo su Lietuva 2 metų sukaktuvės Klaipėdoje praėjo šiais metais ne taip iškilmingai, kaip praeitais metais, bet visgi įspūdingai.
Miestas buvo papuoštas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos vėliavomis, visos valstybinės ir savivaldybių įstaigos šventė, taip pat ir visi 5 lietuviški bankai ir tūlos privatinės įmonės nedirbo. Tad ir visur apsieita su šioms valandoms pritaikintomis apeigomis.
Vainikų padėjimas žuvusiems už krašto laisvę pagerbti
Priešpiet 10 val. susirinko didelis žmonių būrys ant Klaipėdos miesto kapinių, prie buvusių laike sukilimo kapo.
Atvykus p. Krašto Gubernatoriui Klaipėdos kapelos choras pagiedojo labai įspūdingą senobinę lietuvių giesmę. Kunigas Gailius tada atliko dienai pritaikintas pamaldas evangelikų būdu, kapelionas kun. Kasperovičius katalikų būdu.
Pulko orchestrui begriežiant gėdulingą maršą padėta ant kapo didelis skaičius gražių vainikų, Gelb. Komiteto, Kl. Kr. Liet. Org. Sąjungos, Krašto Direktorijos, Uosto Valdybos, Muitinės, Šaulių skyriaus, Šaulių Sąj. Centro Valdybos ir kitų organizacijų vardu.
„Veikimas mūsų pančiojamas“
Pabaigęs gėdulingąjį maršą p. Lėbartas paskaitė tokį M. Jankaus (kuris vietoje negalėjo dalyvauti) [laišką - red. past.].
"Du metus atgal čion ilsintis mūsų draugai savo brangiu krauju šį sklypelį žemelės atsipirko, atiduodami jauną savo gyvybę mūsų krašto laisvei. Mes neklausėme, nesiteiravome, kas jie tokie, mum užteko, kad jie broliai mūsų tautos.
Mūsų praeities didvyrių garsai šaukė kovon jaunus ir senus. Rambyno neregimieji sargai suteikė ir man jau pailsusiam jaunų spėkų. Pastojau Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininku.
Šiokių išsigelbėjimo komitetų nutarėme įsteigti visose parapijose ir didesniuose kaimuose, todėl ir oficialiai pasivadinome Vyriausiuoju Maž. Liet. Gelb. Komitetu.
Paleidome į visą Tautą savo atsišaukimus ir buvome išgirsti. Žaibo greitumu visur organizavosi savanoriai ir laukė, kol paskelbsime Manifestaciją.
1923 sausio 9 d. draugams ir priešams pareiškėme iškilmingai, kad nuo dabar mes lietuviai patys savo krašte šeimininkai, todėl ir paima krašto raktus, visą valdžią į savo rankas ir neprietelis mums tas, kas tam pasipriešintų.
Ir mūsų karžygių šita drąsa visą pasaulį nustebino. Mūsų Tautos teisė mums laimėjimą suteikė, atidavėme Krašto likimą, visą valdžią mūsų kilties žmonėms - lietuviams, kurie iškilmingai pareiškė, kad naujosios padėties pabos ir lietuviams nuo šiandien sugrąžinamos teisės.
Bet kad visur šiandien tegirdžiame lietuvių skundas ir matom ašaras, ne mūsų tai kaltis. Mum patiems šiandien nėra galimybės netgi karžygius pagerbt širdingai.
Veikimas mūsų pančiojamas. Bet ne vieta mum čion išskaičiuoti daromas skriaudas.
Mes norime čionai tik konstatuoti, kad Klaipėda dar nėra laisva, dar nėra lietuviška, dar svetimtaučių jaučiasi valdžia ir todėl laukiame permainų; o jų bus jei norėsime."
Toliau straipsnyje cituojamas Krašto Gubernatorius, paminėta, kad žodį tarė Šilutės kom. apskr.viršininkas ir Sukilimo metu buvęs Krašto Prezidentu p. Simonaitis, Krašto Direktorius p. Panars Direktorijos vardu pasakė kelis žodžius žuvusiųjų pagarbai.
"Baronas St. Šilingas kalbėjo Šaulių Sąjungos Centro Valdybos vardu. Kr. Direktorius p. Lekšas - Krašto Bažnyčios Synodo vardu.
Tarp susirinkusiųjų kapinėse (dabar Skulptūrų parkas - aut. past.) matėsi didelis skaičius žymesnių Krašto lietuvių ir tūlų Kauno svečių.
Ypatingai pažymėtinas tokių asmenų dalyvavimas kaip štai p. Bajoro, kurio vadovybe sukilimo metu paimta prefektūra ir Pagėgiai."
Šventė
Po pietų įvyko Šaulių Name šventės rengimo komisijos surengti bendri pietūs, kur dalyvavo žymus skaičius vietinių ir svečių lietuvių ir kur pasakyta eilė kalbų."
Sausio 17 d. „Klaipėdos žinių“ numeryje taip pat aprašomas Sausio 15-osios minėjimas, tik jau akcentuojant vakarinę jo dalį - koncertą su vaidinimu Vydūno „Mūsų laimėjimas“.
"Reikia pasakyti, kad mes turime kiek per daug tų valstybinių švenčių. Čia vasario 16 d., čia gegužės 15 d., čia sausio 15 d. Taip, kad visų švenčių, nors jos ir brangiausios yra, negalima vis didžiomis iškilmėmis minėti. Todėl ir sausio 15 d. šventė tik mažomis apeigomis, bet, reikia pasakyti, pakelta dvasia buvo paminėta.
Po pamaldų kapinėse ir bendrųjų pietų Šaulių Name, ten pat ėjo „Mūsų laimėjimas“ su koncerto priedais.
Pirmiausia dainavo Klaipėdos lietuvių choras. Pirmą sykį jis, kaipo toks, Klaipėdoje pasirodo. Apie šį ką tik darbą pradėjusį chorą galima tik tiek pasakyti, kad jis turi labai gerų balsų ir tinkamą mokyklą.
Kai kurias dainas jis visai puikiai padainavo. Ateityje jis, be abejo, eidamas tuo keliu, pasirodys labai tinkamoje aukštumoje. Chorui dirigavo laisvas menininkas p. Žilevičius.
Po choro Klaipėdos kapelos mokytojai (nonetas) mažą koncertėlį turėjo. Jie viską puikiausia atliko. Tik gaila, kad dar mažai turime publikos, kuri gerą muziką suprasti galėtų.
Jei muzikuoja kas, tai publika mano, kad ji kokioj menkos vertės kavinėje sėdi ir „muzikantų špieliavimą“ girdi. Kelia triukšmą, garsiai kalbasi...
Apie „Mūsų laimėjimo“ vaidinimą sunku ką pasakyti ir nėra ko nuo mėgėjų reikalauti. O vis tik jis praėjo visai pakelta dvasia ir buvo matyti, kad ten daug įdėta darbo, atsidėjimo ir pasišventimo."
Beržinė košė
„Vakaro šeimininkus beržo koše noriu pavaišinti. Jie labai prasikalto, kam dvi graži egluti scenos “papuošimui„ nukirto.
Matyt jie manė, kad taip bus gražiau. O buvo labai peiktina, nes mes matėme, kad be reikalo nukirstos eglutės labai ašarojo...“, - užbaigiamas Sausio 15-osios minėjimo 1925-aisiais aprašymas to meto spaudoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą