Klaipėda prieš 100 metų: kai krito žydras sniegas (76)

Ta proga mūsų stebimas tarpukario laikraštis „Klaipėdos žinios“ išėjo ne keturių, o šešių puslapių ir viršelyje kukliai sveikino savo skaitytojus: „Sveikiname pavasarinėmis Velykomis.“

Velykų proga dalį miestiečių nusprendė pasveikinti ir miesto Taryba: „13 prieš 9 balsus nutarta toliau miesto valdininkų pensijos aukščiausį laipsnį nustatyti iki 80% nuo paprastos algos. - Priimta be to Darbininkų frakcijos pasiūlymas visiems bedarbiams išmokėti po 50 litų velykinio priedo.“

Turint omenyje, kad tuo metu kvalifikuotas darbininkas per mėnesį uždirbdavo apie 100-150 litų, šis priedas nebuvo vien simbolinis gestas ir leido miesto bedarbiams kaip reikiant atšvęsi Velykas bei sočiai prisipirkti šventiniam stalui „visokių pyragų, tortų ir pyragaičių“, kuriuos laikraščio puslapiuose reklamavo Janio Šmito kepykla ir cukrainė, įsikūrusi tuometinėje Klaipėdos Naujojoje gatvėje. Tai buvo siaura senamiesčio arterija, vedusi į Turgaus aikštę (dabartinis praėjimas nuo Tiltų gatvės), kur po arkadomis glaudėsi smulkios krautuvės - tikėtina, kad būtent ten ir kvepėjo šventiniai kepiniai.

© „Visokius pyragus, tortus ir pyragaičius“ laikraščio puslapiuose reklamavo Janio Šmito kepykla ir cukrainė, įsikūrusi tuometinėje Klaipėdos Naujojoje gatvėje - tai buvo siaura senamiesčio arterija, vedusi į Turgaus aikštę.

Savo ruožtu „Klaipėdos žinių“ redakcija, kaip madinga ir šiais laikais, Velykų proga paskelbė socialinės atsakomybės akciją ir paragino visuomenę „Velykinių vizitų vieton <...> paaukoti po truputį nuo potvynio nukentėjusiųjų naudai ir kitokiems labdaringiems tikslams“. Per kelias dienas 11 klaipėdiečių suaukojo iš viso 157 litus, daugiausiai - po 50 litų - paaukojo Končienė-Kemėža ir Landsbergis...

Fronto linija

Velykinę savaitę „Klaipėdos žinios“ paskelbė statistiką, iš kurios sužinome, kiek tiksliai prieš 100 metų Klaipėda ir visa Lietuva turėjo gyventojų: „Centr. statistikos biuro žiniomis, <…> 1926 m. sausio 1 dienai visoj nepriklausomos Lietuvos teritorijoj buvo 2.229.876 gyventojai. <…> Klaipėdos mieste - 36.041, Klaipėdos apskrityje - 30.668…“

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, Klaipėda anuomet nebuvo didelis miestas (anot tos pačios statistikos, Kaune 1926 metais buvo 94.405 gyventojai), tačiau dėl jo virė didžiulės aistros. Vos prieš keletą metų su autonomijos teisėmis tapusi Lietuvos dalimi, Klaipėda toli gražu netapo lietuviška, todėl lietuvių kalba leidžiami Klaipėdos laikraščiai buvo savotiška lietuviškos kultūros ir politikos fronto linija bei demonstravo kur kas didesnį centrinės Lietuvos valdžios dėmesį uostamiesčiui nei galėtum pastebėti dabar.

Lietuviškoje spaudoje be užuolankų buvo pliekiamos provokiškos politinės partijos, atskiri veikėjai ir netgi Klaipėdoje dirbę dvasininkai: „Taigi visi devyni kunigai gryniausi vokiečiai ir vokietininkai, atkakliausi vokiškosios pusės prieš lietuviškąją pusę laikytojai ir tame visi pagarsėję. Iš lietuvių ir lietuviams mažiau daugiau prijaučiančių nepriimtas nei vienas <…>. 

Šiandien krašte nėra nė vienos pradedamosios mokyklos lietuvių dėstomąja kalba, o lietuvių tėvų vaikai, einą mokslą Klaipėdoje, gyvena skurde, dar neužaugę jau netenka sveikatos, serga džiova…

Tai reiškia sutarties moralinį laužimą ir sąmoningą lietuvių ant visos linijos išprovokavimą! Balsą prieš tai neiškelti - reikštų patiems lietuviams save panaikinti. <…> Bažnyčia turi būti iš visos šitos tautžudiškos jos dangalu varomosios politikos išvaduojama!“ - rašo „Klaipėdos žinios“ 1926 metų kovo 31 d. numeryje.

Lietuvių nuotaikas 1926-ųjų Klaipėdoje iliustruoja ir ši tų metų balandžio 4 d. laikraščio citata: „Jeigu Klaipėdos kraštas grįžo prie Lietuvos, tai šio krašto lietuviai visų pirma privalėtų atstatyti savo teises bent liaudies švietimo atžvilgiu. Šiandien krašte nėra nė vienos pradedamosios mokyklos lietuvių dėstomąja kalba, o lietuvių tėvų vaikai, einą mokslą Klaipėdoje, gyvena skurde, dar neužaugę jau netenka sveikatos, serga džiova…“

Istorija kartojasi

Vis tik yra dalykų, kurie nepasikeičia net ir per 100 metų. Vienas jų - sunki žvejų dalia: „Po ledu žvejota labai stropiai per visą mėnesį. Sugauta atžagarų 2000 kg, 40 000 ltų vertės, karšių 10 000 kg - 8 000 ltų vertės, ešerių 3 000 kg - 3 000 ltų vertės, starkų 2 000 kg - 6 000 ltų vertės, lydekų 1 000 kg - 4 000 ltų vertės, didžiųjų jūrinių stintų 60 000 kg - 30 000 ltų vertės ir 2 000 kg mišriųjų žuvų 1 000 ltų vertės. Vidaus vandenyse žvejota dėliai blogo ledaus stovio tik keliais žiemos mėnesiuose vartojamais ir leistinais žvejybos įrankiais. 

Žvejyba buvo lyginant pereitų mėnesių kiek geresnė <…> Tačiau atskaičius žvejybos nuomavimo mokesnį, žvejai negalėjo nei savo išlaidas padengti…“

Kitas jau 100 metų nesikeičiantis dalykas yra Šventosios uosto atstatymas: „Šventosios uoste tuo tarpu užkraunamas akmeninis pietinis molas, taip pat ruošiami įtaisai ir medžiaga šiaurinio molo statymui. Pats statymo darbas prasidės po Velykų, kai tik nurims jūra…“ Galime palyginti šią „Klaipėdos Žinių“ laikraščio 1926 metų balandžio 2 dienos citatą su maždaug mėnesio senumo ve.lt publikacija: „Palangos miesto savivaldybė oficialiai paskelbė tarptautinį viešųjų pirkimų konkursą uosto molų ir krantinių statybos darbams… Svarbiausias šio etapo akcentas - dviejų jūrinių molų statyba, kurie užtikrins saugią laivybą ir saugos akvatoriją nuo smėlio užnešimo…“ Belieka tikėtis, kad tuo ši istorija ir pasibaigs ir Šventosios uostas dabar jau atgims amžiams.

Žydras sniegas ir jūros šunys

Nepaisant politinių ir visuomeninių įtampų, ir prieš 100 metų spauda ieškojo būdų praskaidrinti kasdienybę, tad balandžio 1-osios - Melagių - dienos proga „Klaipėdos žinios“ paleido tokią „publikaciją“: „Ekskaizeris Vilhelmas II papiginus įvažiavimo vizą šią vasarą atvyksiąs į Klaipėdos kurortą ir Seimely laikysiąs prakalbą „An mein Volk" - Tomis pat žiniomis Akmenos upėj, Klaipėdos miesto vidury, pasirodė gauja jūros šunų, kurie kartais iššoka į gatvę ir kanda į silkinius staibius. - Ketvirtadienį Klaipėdoje nukrito žydras sniegas, tuo tarpu D. Resslerio pievose panemunėj jau šieną pjauna.“