Klaipėda prieš 100 metų: „Nevainikuotas karalius“ (69)

„Ir valdininkai turi po du pasus. (Lietuvos ir Vokiečių.) Šiomis dienomis traukiny sulaikytas krašto policijos komisaras <...> p. Riechert Robert, kuris važiavo Vokietijon. Lietuviškas pasas buvo atimtas ir Vokietijon išvyko tik su Vokiečių pasu. Jis grįždamas vasario 9 d. Vokiečių paso jau nebeturėjo, atvežė tik Tilžės policijos liudymą, kad Robert Riechert yra Lietuvos pilietis ir Vokiečių pasas jam atimtas. Tad ponas R. (Seimelio narys), turįs du pasu, - grįžo be jokio paso <...>. Kam daromos tokios gudrybės?“ - nusistebėjo laikraštis „Klaipėdos žinios“ 1926 metų vasario 11-osios numeryje.

Nors tąkart tai buvo tik maža žinutė, jau kitą dieną spauda iškėlė platesnę problemą - paslaptingus Klaipėdos krašto Seimelio narių ir valdininkų važinėjimus į Vokietiją bei galimus jų tikslus.

„Kaip sužinota, minėtas valdininkas išvykęs į Vokietiją kaip turistas, tačiau iš tikrųjų jo kelionė turėjo kitą tikslą. Jis vežė įvairius dokumentus, susijusius su Klaipėdos krašto vidaus reikalais. Šie dokumentai buvę skirti perduoti vienam vokiečių atstovui, gyvenančiam Berlyne. Šis atsitikimas sukėlė tam tikrų įtarimų. 

Krašto valdžios įstaigos pradėjo tyrimą, siekdamos išsiaiškinti visas aplinkybes. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tai ne vienintelis toks atvejis. Yra duomenų, jog ir anksčiau kai kurie valdininkai vykdė panašias keliones“, - rašo „Klaipėdos žinios“ 1926 metų vasario 13-ąją.

Dar vėlesniuose straipsniuose buvo keliama versija, kad tai galėjo būti kryptinga veikla, susijusi su dokumentų perdavimu ir politinių ryšių palaikymu už Lietuvos ribų. Retoriškai ir kartu ironiškai laikraštis kėlė klausimus: „Kuriems galams kulturbuntininkai vengia susirašinėti paštu, jeigu jų nuomone jų darbas nesąs priešvalstybinis, o svarbiausiai, kokiam gi tikslui vežamos Seimely spręstinos bylos į užsienius? 

Kiekvienas objektyviai mąstąs žmogus gali prieiti vien prie šių samprotavimų: 1. Seimelio atstovai nesugeba orientuotis painesniais juridiniais klausimais, ir jie tam tyčia ieško užsieniuose patarėjų. Bet kadangi ir Klaipėdoj esama senų patyrusių žinovų juristų, tai noromis nenoromis kyla 2. samprotavimas, kad Seimelio atstovai vežasi kalbamas bylas užsieniuosna užgyrimui arba gauti naujų nurodymų.“

Šie svarstymai atskleidžia esminį nerimą - ar Klaipėdos krašto politiniai atstovai veikia Lietuvos valstybės interesais, ar yra veikiami išorinių jėgų. Todėl nenuostabu, kad tekstuose skamba itin aštrūs vertinimai: „Tokie veiksmai yra prasižengimas prieš Lietuvos valstybę, įžeidžia jos suverenines teises, ir ją niekina kitų valstybių akyse.“

Musolinis Nr. 2

Tuo metu priešinga - vokiečių - stovykla savo ruožtu turėjo nusiskundimų dėl lietuvių veiksmų ir savo spaudoje taip pat pernelyg žodžių nesirinko.

„Memeler Volksstimme“ (1919-1926 m. ėjęs Klaipėdos vokiečių laikraštis. - Red. past.) šaukia „gewalt“ prieš neva vokiečių kalbos prašalinimą iš Gubernatūros. Esą buvę atsitikimų, kad prašymus reikėję įteikti lietuvių kalba. Tai esą prasžengimas prieš Konvenciją (!) Negana to, „nevainikuotasis Klaipėdos krašto karalius, arba Mussolini II - p. Šlaža, - keliavęs į Kauną ir ten išdėstęs savo nusistatymą. 

© Lietuvos pilietybę įgiję Klaipėdos vokiečiai valdininkai neskubėjo atsisakyti ir vokiškų pasų, tad kartasis bandydavo pasinaudoti abiem dokumentais ir dėl to įsiveldavo į nemalonias istorijas. Trakų istorijos muziejus, LIMIS nuotr.

Šlažos diktatūra atsiekia savo viršūne tuomi, kad jam sekės pravesti savo fanatizmą <...>“, - „Klaipėdos žinios“ su ironija cituoja vokišką leidinį, Musoliniu pravardžiavusį Klaipėdos krašto gubernatūros vyriausiąjį sekretorių, švietimo tarėją, lietuvininką Miką Šlažą, ir prideda savo išvadą: „Nuolaidumas vokiečių kalbai Klaipėdos krašte yra be sau lygaus pasauly. Ir tačiau drįstama kalbėti apie kokių ten teisių siaurinimą?! 

Mūsų krašte yra skriaudžiama lietuvių kalba, o ne vokiečių. <...> “M. Volksstimme„ jau ne pirmą kartą svaičiodama apie p. Šlažos diktatūrą, tik paaštrina padėtį <...>.“

Uostas: modernizacija tarp politinių audrų

Kol politinėje erdvėje virė konfliktai dėl pasų, lojalumo ir kalbos, Klaipėdos uostas gyveno visai kitu ritmu - čia vyko intensyvūs atstatymo ir modernizavimo darbai, nors lietuviška spauda ir čia nepraleido progos įgelti savo pirmtakams šiame krašte: „Tiek uostas, tiek laivai ir kiti plaukiojantieji įtaisai nuo pat didžiojo karo pradžios ligi lietuviams paimant buvo apleisti, netaisyti; uostas kai buvo neužbaigtas prie vokiečių, taip ir liko per karą. 

Per tą laiką jo niekas ir netaisė, todėl 1924 m. molai, kurių šiaurės molas siekia 1100 mtr., o pietų - 1200 mtr., buvo vietomis taip išgriauti, jog jiems grėsė visiško nuplovimo pavojus. Paėmę uostą į savo rankas lietuviai ėmė jį taisyti <...>“, - rašoma „Klaipėdos žinių“ 1926 metų vasario 12 d. straipsnyje.

Jame pateikiama ir statistika: „Uostas turi 8 garlaivius, 2 motorinius laivus, 6 garo ir 1 motorinę žemsemes: bendrai, uostas turi apie 100 įvairių laivų, valčių ir įvairiausių plaukiojimo priemonių. Kroviniams kiloti yra du mažesni ir vienas didelis kranai, varomi elektros jėga. Uoste tarp kita ko stovi kelios konfiskuotos spirito kontrabandininkų valtys; valstybinė policija turi savo laivus kontrabandininkams gaudyti.“

Kita vertus, šimtmečio senumo uosto planai, atmetus kalbinius niuansus, skamba labai panašiai į dabartinius: „Daugely vietų bus kasamas uosto krantas praplečiant baseinus, bus griaunamos senos ir statomos naujos, atatinkamos naujam uosto mastui užtvaros, krantinės ir kiti uosto reikmenys. Numatyta visa eilė naujų trobesių eksporto uostui; jau pradėtas statyti sandėlis <...> Sandėlis bus įtaisytas moderniškai, su pakėlimo kranais, liftais ir t. t. Daug uosto trobesių bus pastatyta apie dabartinį žvejų uostą, pats uostas bus praplėstas ir pritaikintas susisiekimui vidaus vandens keliais.“