Klaipėdiškės Annos Vilkaitės-Maneikienės tremtyje sukurti rankdarbiai

Tęsinys. Pradžia 2021 07 31

Žąsų plunksnų patalai

Vaikystėje miegojo ant šiaudinių čiužinių. „Kai mes vaikai buvom, mama iš pakulų išaudė retą audinį, kuris atrodė kaip maišas. Iš jo pasiuvo čiužinį ir prigrūdo šiaudų. Bet pusmetį pagulėjus šiaudai sutrupėdavo, subūdavo. Tekdavo juos į kraiką sumesti. Tada naujų šiaudų prisidedi - ir vėl guli. Taip buvo, kai mes augom“, - prisimena Marytė.

Drobių balinimas

Iš vaikystės Marytei įsiminė drobių balinimas: „Kai mama drobes balindavo, aš turėjau jas laistyti.“

Balinimo procesas vykdavo taip: „Iškloji medžiagas ant pievos ir su laistytuvu palaistai. Saulė kaitina, kai išdžiūva - vėl palaistai. Taip ir išbaldavo.“

Lygintuvas namuose buvo senoviškas, anglinis, ne kaip dabar.

Bet paklodes, rankšluosčius ir kitus drobinius skalbinius lygino su specialiu lyginimo prietaisu - mangaliu, kuris stovėjo daržinėje. Marytė prisimena: „Kai skalbinius išlygini su mangaliais - jie tapdavo gražesni nei iš parduotuvės, blizgėdavo.“

Mama naudojo ne namų darbo, o baltą, pirktinės medžiagos damastinę patalynę, kuri buvo su raštais. Nors namuose dar buvo ir austų lininių staltiesių, bet šventėms klodavo damastines.

„Moterys išeigai nešiojo ir damasinius žiurstus, kada su sijonais ėjo. O namuose paprastus nešiojo“, - prisimena pasakotoja.

Seserys Anna ir Marija Vilkaitės tremtyje Rusijoje, Irkutsko srityje. Apie 1953 m.

Visžalis vainikas adventui

Mama nepynė vainiko adventui, vaikai patys pasidarydavo iš bruknių, kadagių ar smulkių jaunų eglių šakučių.Žiemą į bažnyčią nevažiuodavo.

Tėvelis namuose prie stalo skaitė mišias. Kai Marytė paūgėjo - ir jai tekdavo skaityti.

Nupindavo nedidelį vainikėlį ir, kai skaitė mišias, kaip bažnyčioj, uždegdavo žvakes.

Pirmą advento sekmadienį - vieną, antrą - dvi, o trečią jau degė tris žvakes.

Jos tą laiką degė, kol, kaip bažnyčioj, buvo kalbamos maldos, giedamos giesmės.

Paskui, kai namiškiai ėjo tvarkytis, gyvulius šerti, iš giesmių knygų nebegiedojo, tada žvakes užpūsdavo.

Pasak Marytės, per adventą nieko daugiau, tik vainiką padarydavo.

Jį taip prisimena: "Su pakuliniu siūlu dedi ir dedi šakytes. Kiek mes vainikų nupynėm!

Ir Sibire išmokinom vainikus pinti, jeigu mirė žmogus. Buvom ten visi draugiški, kaip viena šeima.

Per laidotuves vainikas pinamas didesnis, o ant stalo nereikia didelio, bet pynimas toks pat."

Krosnis su šildomu suolu – benkiu Marijos Lygnugarienės (gim. Vilkaitės) namuose Lėbartuose, 2020 m.

Marijos Lygnugarienės (gim. Vilkaitės) giesmynas, 2014 m.

Bus daugiau

Eksponatai iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių.