Klaipėdoje išsipildė venesuelietės svajonė

Nuo liepos, įveikusi net du perklausų etapus, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą papildė Indra Sofia Maria Nielsen (28 m.). Vokietijos ir Venesuelos pilietybes turinti mergina, į Lietuvą persikėlusi iš Čilės, choro artisto profesiją vadina idealia, nes ji suteikia galimybę scenoje ne tik dainuoti, bet ir šokti, vaidinti.

Didžiausia I. Nielsen svajonė Lotynų Amerikos, o ypač Venesuelos, muziką propaguoti Lietuvoje, o lietuvišką muziką pristatyti savo gimtojoje šalyje. „Būtų nuostabus dviejų kultūrų apsikeitimas kūryba“, - sako ji.

Choras - svajonių veikla

Prieš atvykdama į Klaipėdą I. Nielsen dirbo laisvai samdoma anglų ir vokiečių kalbų mokytoja Čilėje.

„Savo gimtojoje šalyje - Venesueloje buvau baigusi vertėjų studijas, tačiau nuo pradinės mokyklos aktyviai dalyvavau muzikinėje veikloje: dainavau choruose, konservatorijoje, mokiausi groti klarnetu ir fortepijonu. Nuo 2009 metų, kai įstojau į Venesuelos nacionalinį jaunimo chorą, daugiausia dėmesio skyriau dainavimui. Mano tėvas vokietis, o mama - venesuelietė. Mano tėvai susipažino Vokietijoje, tačiau jie išsiskyrė, kai buvau maža, tad aš užaugau Venesueloje“, - pasakoja choro artistė.

Mergina pasakoja perklausą, kuri jai atvėrė kelią į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chorą, radusi internete 2021 metų pradžioje.

„Dirbant Čilėje mano muzikinė veikla buvo kone visiškai sustojusi, nes per trejus metus pavyko dalyvauti tik viename muzikiniame pastatyme. Žinojau, jog turiu kažką daryti, judėti į priekį, jei noriu dainuoti. O noras dainuoti visada man buvo svarbus. Dainuoti chore - mano svajonių profesija ir aš turėjau to siekti! Perklausa buvo sėkminga. Ir aš atvykau dirbti į Klaipėdą. Tapau choro artiste: po trejų metų pertraukos vėl galėjau intensyviai dainuoti ir iš to gyventi. Buvau pavargusi, bet labai laiminga. Juk tai įvyko, kai dauguma pasaulio teatrų dėl pandemijos buvo uždaryti“, - pasakoja venesuelietė I. Nielsen.

Klaipėdoje atrado ramybę

"Tai labai ramus ir žalias miestas, tad man čia labai patinka, - apie Klaipėdą sako I. Nielsen. - Prieš išvykdama į Čilę devynerius metus gyvenau Venesuelos sostinėje Karakase. Nors Karakasą labai myliu, tačiau tai stresą keliantis, neramus miestas.

Tad ramybę ir tylą, rastą Klaipėdoje, aš labai vertinu. Labiausiai mane nustebino tai, Klaipėdoje galima sutikti daug paukščių ir gyvūnų: varnos, net boružėlės ant šaligatvio ir kita. Man tai ženklas, kad, nepaisant aplinkosauginių pokyčių pasaulyje, Lietuvoje jie nebuvo tokie drastiški ar smurtiniai, kad atbaidytų šio miesto gyvūnus. Tai reiškia, kad tarp gyvūnų ir žmonių Klaipėdoje egzistuoja pagarbus sambūvis, ir man tai suteikia vilties. Džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalimi."

Neigiamu įspūdžiu I. Nielsen vadina tai, kad užsieniečiui pajūryje sudėtinga išsinuomoti būstą. Esą ne visi butų savininkai kalba užsienio kalbomis, pasitaiko, kai net neatsiliepia telefonu išvydę, jog skambinančiojo numeris - kitos šalies.

„Gaila, nes užsieniečiai tik nori išsinuomoti būstą. Nebijokite užsieniečių! Jie nedaro nieko blogo!“ - ragina venesuelietė.

Aplankyti močiutę...

Klaipėdos Debreceno gatvėje gyvenanti I. Nielsen pasakoja, kad tai vieta, kurią nesunku pasiekti miesto transportu, tad gyventi čia patogu.

„Deja, kol kas dauguma mano vietinių draugų yra angliškai kalbantys. Galiu šiek tiek susikalbėti lietuviškai, bet dar ne visai laisvai. Laisvalaikiu mėgstu važinėtis dviračiu po miestą. Kartais dviračiu vykstu ir į repeticijas. Tai man suteikia laisvės pojūtį! Klaipėdoje, manau, būtų sunku paruošti mano mėgstamą nacionalinį maistą, nes reikėtų tokių ingredientų kaip kukurūzų miltai ir įvairių pieno produktų, kurie gaminami tik Venesueloje. Mes, kaip ir jūs, lietuviai, turime puikias sūrio gaminimo tradicijas. Beje, vienas iš mano mėgstamiausių gėrimų Lietuvoje - gira - labai panašus į tai, ką venesueliečiai vadina malta! Tolimos šalys, o panašumų galima rasti“, - juokiasi pašnekovė.

I. Nielsien pratusi gyventi toli nuo savo artimųjų: „Iš namų išvykau studijuoti vos sulaukusi 16-os. Jei galėčiau, aplankyčiau savo močiutę... Ji vis dar gyvena Venesueloje. Nemačiau jos nuo 2017 metų... Dėl šalį kaustančios krizės labai brangu ir sudėtinga patekti į Venesuelą. Nors turiu dvigubą pilietybę - Venesuelos ir Vokietijos - sudėtinga tai padaryti, nes mano venesuelietiškas pasas nebegalioja, o naują gauti sudėtinga...“ - sako pašnekovė.

Choro artistė pasakoja apie lietuvių ir venesueliečių panašumus bei skirtumus: „Venesueloje naujai sutikti žmonės pasiruošę tapti draugais vos susipažinę. Lietuviai atrodo šaltesni, tačiau negaliu būti tikra, nes man trukdo kalbos barjeras. Tačiau kai bendrauju su kolegomis iš Muzikinio teatro choro, suprantu, kad šios šalies žmonės tokie pat linksmi, mėgstantys juokauti, kaip ir mano tautiečiai.“

I. Nielsen džiūgauja, kad per socialinius tinklus jai pavyko susipažinti su Klaipėdoje gyvenančia venesueliete. „Labai gera žinia. Gaila, dar nespėjom pasimatyti gyvai, bet būtinai susitiksime“, - sako ji.

Dainuoti, šokti ir vaidinti - laimė

Anot I. Nielsen, dauguma Muzikinio teatro repertuaro - jai nauji, nedainuoti kūriniai.

„Choruose, kuriuose dainavau anksčiau, dažniau atlikdavome simfoninę-chorinę muziką, rečiau - operas (gal 1 ar 2 per metus). Klaipėdoje jau per pirmus tris darbo mėnesius suspėjau padainuoti ar pasiruošti net trims operoms. Tai - “Skrajojantis olandas„, “Orfėjas pragare„ ir artėjanti “Pulko duktė". Pastarosios premjera lapkričio 12, 13, 14 dienomis. Labai to laukiu. Jaudinantis naujo spektaklio pristatymas publikai!

Man labai patiko „Orfėjas pragare“, kupinas tokios intensyvios choreografijos, skirtos chorui, kurią aš turėjau pasistengti išmokti taip greitai (juokiasi). Man tai tapo tikru išbandymu, bet būtent tai daryti aš visada norėjau. Man choreografija scenoje labai svarbi. Deja, ne visiems chorams pasitaiko tokia laimė scenoje ne tik dainuoti, bet ir vaidinti, šokti. Esu tikra, kad mano buvusiems kolegoms, mokslo draugams taip pat patiktų dainuoti Muzikiniame teatre. Niekam ne paslaptis, kad Venesuela šiuo metu susiduria su politine, socialine ir ekonomine krize. Taigi, visus raginu - dalyvaukite perklausose ir jums būtinai pasiseks!" - sako choro artistė.

Beje, vienas iš mano mėgstamiausių gėrimų Lietuvoje - gira - labai panašus į tai, ką venesueliečiai vadina malta! Tolimos šalys, o panašumų galima rasti.
Venesueloje naujai sutikti žmonės pasiruošę tapti draugais vos susipažinę. Lietuviai atrodo šaltesni, tačiau negaliu būti tikra, nes man trukdo kalbos barjeras.

FOTO APRASAS KAS NUSTEBINO? „Labiausiai mane nustebino tai, kad Klaipėdoje galima sutikti daug paukščių ir gyvūnų: varnos, net boružėlės ant šaligatvio ir kita. Tai reiškia, kad tarp gyvūnų ir žmonių Klaipėdoje egzistuoja pagarbus sambūvis, ir man tai suteikia vilties. Džiaugiuosi, kad galiu būti viso to dalimi“, - sako į Klaipėdą atsikrausčiusi venesuelietė Indra Sofia Maria.

FOTO AUTORIUS Andrea Roach nuotr.

Sidebar placeholder