Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (693) (1)

„Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl žingsniuosime į šiauriausią Kopgalio statinį - Jūrų muziejų Smiltynės g. 3.

Muziejaus statytojai turėjo būti be galo sumanūs ir energingi - juk tokios statybos Sovietų Sąjungoje, o ypač - senovinėse tvirtovėse, nebuvo leidžiamos.

Tai šiandieniniams vadybininkams, tiekėjams įvairių statybinių medžiagų užsakyti atvežti tereikėtų kiek pasidarbuoti internete. Atvežtų, atskraidintų kad ir iš pasaulio krašto. O tuomet reikėjo patiems į tą pasaulio kraštą dangintis. Visi „vojažai“ po SSRS platybes, sumanumai ir iššvaistyta energija ne vienam muziejaus statytojui kirto per sveikatą. Žinoma, daug vėliau.

Ilgametis Jūrų muziejaus vadovas šviesaus atminimo Aloyzas Každailis kadaise yra prisipažinęs, kada jis pajuto prarandąs sveikatą, - visai netrukus po muziejaus atidarymo.

Nepaisydamas tų simptomų, jis vyko į pirmąsias ekspedicijas gyvųjų eksponatų muziejui „žvejoti“ ir toliau varstė tūkstančio ir vienos instancijos duris dėl Jūrų muziejaus reikalų, kurie anuometinėmis sąlygomis buvo tolygūs kosminio laivo technologijoms.

Dažnai dėl pačių įvairiausių statybinių medžiagų tekdavo skristi, o neretai ir sunkvežimiais dardėti į Sibiro įmones. Kad ir Rusijos europinę dalį - ne tuščiomis rankomis.

Dėl ko nors susitarti padėdavo ir rūkytos dešros, ir sūriai.

O kartais ir kokioje Rytų Vokietijoje pasiūti paltai, Čekoslovakijoje sumodeliuoti aukštakulniai ar žieminiai aulinukai. Kadangi prekybos reikalais rūpinosi išmintingasis Arkadijus Lichtinšainas, tekdavo ir jo „limitų“ prašyti.

Kai muziejui prireikė stambiagabaričių šaldytuvų, teko net „dublionkes“ į šaldytuvų gamyklą boginti. Tokia buvo jos vadovų sąlyga: mes jums - šaldytuvus, jūs mums - verstos odos paltų... Prisiantspaudavę visokių limitų, leidimų, veždavo.

Kai SSRS parduotuvių lentynos buvo visai ištuštėjusios, „Dainavos“ ar „Palangos“ buteliai jau nebegelbėdavo. Tad darbai muziejui statyti buvo atliekami tik žmonių supratingumo ir entuziazmo dėka.

„Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

„Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.

Eksponatų „žvejyba“

Kol Kopgalyje vyko Jūrų muziejaus statybos, jo direktorius Aloyzas Každailis, įklimpęs ir į statybinius reikalus, kartu su Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu ir jo komanda jau galvojo apie tai, ką tuose rūmuose su neaprėpiamomis patalpomis (palyginti su mažu muziejuku Herkaus Manto gatvėje) reikės eksponuoti. Mąstė ir apie žmones, kurie tame muziejuje turėtų dirbti. Iš Kauno zoologijos muziejaus parviliojo taksidermistą (iškamšų meistrą) Alvydą Laurinavičių. Žinoma, reikėjo ir ichtiologo, išmanančio jūrinių žuvų gyvenimo ypatumus, biologo...

Kreipėsi į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto vadovybę pasiūlyti tinkamiausias kandidatūras. Nurodė Algirdą Stankevičių ir Eugenijų Buivydą. Rezultatas - abu buvo prikalbinti atvykti dirbti dar besikuriančiame muziejuje.

„Aš jau buvau susiplanavęs važiuoti į aspirantūrą Maskvon. Tačiau pasikalbėjęs su manimi Aloyzas Každailis sugebėjo įtikinti, - darbas Klaipėdoje, jauname kolektyve, būsiąs be proto įdomus. Na, ir sugundė, sudomino. Neatsispyriau“, - sakė Algirdas Stankevičius, į Klaipėdą atidundėjęs 1974 m. rudenį.

Neseniai jis išleido knygą „5 000 valandų po vandeniu“. Tai tyrinėtojo užrašai iš keturių vandenynų ir dvidešimties jūrų, kurios buvo išnardytos. Į tuos vandenynus ir jūras plaukti žvejų ar tyrinėtojų laivais irgi visokių gudrybių reikėdavo apeiti pačias budriausias tarnybas. O jų būdavo „prūdais“... Nardyti irgi teko mokintis. Ne tik A. Stankevičiui...

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Įdomus,įtraukiantis ir atpalaiduojantis straipsnis. Malonu pabėgti nuo kitokių galvą užkraunančių straipsnių.
Andrius, 2021-09-18 07:53
Sidebar placeholder