Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (699) (1)

„Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau braidysime po S. Daukanto 9-ojo namo erdves.

Taigi, namo prieškarį, vaikų darželio veiklos štrichus apžvelgėme ankstesnėse akvarelėse. Šiandien padedant žurnalistei Angelei Kavak, dabar gyvenančiai JAV, klebinsime vitališkojo skulptoriaus šviesaus atminimo Liongino Alfonso Garlos buvusios dirbtuvės duris.

Susidraugavo sudėtingais gyvenimo periodais

Apie Lionginą Alfonsą Garlą vienu štrichu jau užsiminta ankstesnėje „Akvarelėje“. O štai ką paporino A. Kavak: "Mane su Alfa supažindino Leonardas Juozėnas, rašytojo Juozo Baltušio sūnėnas.

Visi trys buvome ką tik atvykę ar grįžę į Klaipėdą po savo universitetų ir tik pradėję darbus. Galvose - krūvos idėjų, o kišenėse švilpė vėjai.

Tuo metu Alfa ir aš išgyvenome liūdnus savo gyvenimo laikotarpius - skyrybas. Pradžioje tapę skirtingų dramų draugais, bičiulystę išsaugojome iki Alfos žūties Jugoslavijoje. Iki pat paskutinės išvykimo minutės kalbėjomės, ką jis turi pasiimti į kelionę, ko nereikia, ir ką jis planuoja pamatyti Jugoslavijoje. Jeigu neklystu, tai buvo pirmoji jo kelionė į kapitalistinei prilyginamą šalį, nes keitė tik 10 rublių.

Lemtingas ženklas

Alfai išvykus turistauti, po kelių dienų mane namo vežė klasiokė Nijolė. Staiga nei iš šio, nei iš to man pasidarė silpna, mašinoje beveik praradau sąmonę.

Tik vėliau sužinojau, kad tai nutiko tą pačią valandą, kai žuvo Alfa. Tikiu - yra kažkokios jėgos, kurios lemtingais ženklais praneša apie ką nors. Tik mes tų perspėjimo ženklų neiššifruojame.

Kitą dieną paskambino mano dėdė Algis Songaila, vykęs kartu su grupe. Jis pranešė, kas atsitiko. Jugoslavijos serpantinais važiavusiame autobuse žuvo ne tik Alfa, bet ir daugiau žymių Lietuvos žmonių. Iš dėdės greitakalbės ne ką tesupratau. Tai dabar įsikertu - jis buvo siaubingame šoke. Po dvejų metų jis mirė, taip ir neatsigavęs po tos kelionės.

Dėdė ir Alfa viešbutyje gyveno viename kambaryje ir prieš pražūtingą kelionę gurkšnojo vyną iki pačių paryčių. Alfa tą naktį dėdei prisipažino, kad pirmą kartą savo gyvenime jaučiasi tikrai laimingas: mylėjo prieš metus sutiktą žmoną Vidą, tik pradedančią vaikščioti dukrelę Ievutę, persikraustė į naujas dirbtuves, tinkančias skulptūroms. Jose tikėjosi galėsiąs sėkmingai kurti. Tą dieną jis žuvo. Gurkšnotas vynas niekuo dėtas - turistinį autobusą suraižė iš prasilenkiančio sunkvežimio pažirę plieno lakštai...

Skulptorius Lionginas Garla.

Skulptorius Lionginas Garla.

Nebuvo kaip cukrus...

Retai kokią dieną mes nesusitikdavome. Jei ne, - kalbėdavomės telefonu. Apie viską. Paslapčių neturėjom. Kai galvoju apie Alfą, atminty jis pirmiausia iškyla kaip draugas, tik paskui - kaip skulptorius.

Apie Alfą - draugą ir žmogų - galėčiau pasakoti dienomis liūdnų ir linksmų istorijų, gal net daugiau linksmų, nes jis mėgo kvatotis ir kurti humoru persunktas situacijas. Penktadieniais paprastai kur nors išsiruošdavom: vakare ateidavau prie Meno mokyklos, kur jis dėstė, pašvilpdavau dviem pirštais (tada mokėjau), Alfa iškišdavo galvą ir susitardavom, kur jis tuoj prieis. Kartais galvą iškišdavo ir tapytojas Edvardas Malinauskas, net prisijungdavo, jei jo įsipareigojimai mokyklai ir moksleiviams leisdavo. Taigi - mokyklos direktorius.

Jei teigtumėte, kad Alfa buvo nuostabaus charakterio, sakyčiau, jo nepažinojote. Jam nieko nereiškė pas skulptorių besisvečiuojantį ir jam kažkuo nepatikusį tipą nudardinti laiptais. Lengvai užsirūstindavo, buvo nekantrus. Ir... palūžtantis.

Bet... jautrus žmogui ar gyvūnui. Net pelės negalėjo užmušti, leisdamas jai šmirinėti per miegantį kolegą. Atviras, tiesus, be melo.

Kūrybinės kančios

Gyvenimas jį talžė kaip reikiant, iš visų pusių. Bet buvo draugas, kada jo reikia ir net kada nereikia, - kartais skambindavo po penkis kartus per naktį, nes būtinai reikėjo tuoj pasidalinti, ką jis ruošiasi kurti ar ką rengiasi be užuolankų išrėžti dailininkų vedlei, apsiveisusiai dešimtimis kačių...

Kaip ir daugelis menininkų, patirdavo kūrybines kančias. Ir būdavo labai laimingas, kai rasdavo sprendimą. Kartą atvažiavo pas mane gerokai po vidurnakčio papasakoti, kaip galima susukti molį, medį, žmogų... O kaip susukti akmenį? Pasakojo, kaip atrodys susuktas akmuo, kuris dabar stovi Skulptūrų parke.

„Pradžia“ pavadino - juk viskas gyvenime yra chaosas. Ir staiga iš to chaoso ima kilti taisyklingos formos. Alfa buvo sužavėtas minties, kurią įgyvendino akmeny.

Ilgai ieškojo daugiau medžiagos apie kapitoną Liudviką Stulpiną. Jo asmenybė sužadino kūrybinius sumanymus. Net mane užkrėtė rašyti Lietuvos buriavimo istoriją, apie pirmuosius buriuotojus, Lietuvos laivyną.

Ypač ilgai jis kūrė Vydūną, keitė modelius. Iš pradžių buvo užsimojęs viso ūgio modeliui, po to keitė į biustą. Daug skaitė, bandė perprasti asmenybę. Pasakodavo, ką įdomaus radęs. Ginčijomės, koks tas Vydūnas buvęs. Kankinosi, kol pagaliau rado tai, kas atitiko jo požiūrį į šią asmenybę. Jo Vydūnas iki šiol labiausiai išlikęs mano atminty.

Alfa mėgo režisierių Povilą Gaidį. Todėl nenuostabu, kad ėmėsi jo skulptūrinio portreto, kurį sukūrė gana greitai ir tikrai gerai.

Manau, kad Garlos kolegos daugiau galėtų papasakoti apie kompozitorių biustų kūrybą filharmonijai.

Išdaigininkas

Su Klaipėdos dailininkais ir aktoriais skulptorių siejo glaudi draugystė. Atėjęs pas jį į svečius, galėjai rasti kone visą teatrą ir gal trečdalį Klaipėdos dailininkų sąjungos narių, kurie vargiai tilpo jo tuometiniame vieno kambario butelyje.

Šalia dailininkų buveinės buvo pastatytas daugiabutis, pramintas bajorų gūžta. Jame gyveno ir miesto valdžios žmonių. Vieną gilią naktį miesto „bajorus“ išbudino baisus kriokimas, sklidęs iš Alfos dirbtuvės. Subėgę viršininkai pamatė iki ašarų kvatojantį ir ant molio duobės dangčio kėdėje įsitaisiusį Alfą. Duobėje po tuo dangčiu brazgindamas gitara dainas kriokė skulptoriaus svetimtautis svečias.

Kaip Alfa vėliau paaiškino, jis kažkur susipažino su užsieniečiu, pakvietė į savo dirbtuvę. Tas buvęs durnas, todėl įkišo į molio duobę su jo gitara. Pažadėjo: garsiai dainuos, - išleis. Tas ir stengėsi...

Po beveik 40 metų vis dar sunku apie jį rašyti. Kažkodėl daug linksmiau kalbėti apie Alfos nesibaigiančias išdaigas.

Laikas nieko negydo. Tik leidžia kai ką primiršti. Savo žaizdas kišame į likimų stalčius ir stengiamės neliesti. Nes kad ir kiek metų būtų praėję, vis tiek skauda."

Liongino Alfonso kaldintos skulptūros Skulptūrų parkui „Pradžia”, „Posūkis”, „Ruduo”.

Klausimėlis nuolatiniams „Akvarelių“ skaitytojams

Gal kas žinote, kur dabar toji Angelės minėta Vydūno skulptūra? Kur kompozitorių biustai? Juk Klaipėdoje, prichvatizavus įvairios paskirties pastatus, buvo sunaikinta tiek atseit sovietinio meno. Pradedant sienine tapyba, baigiant dabar Birutės Skaisgirienės kataloguojamais barbariškai sutalžytais vitražais.

Būsimose „Akvarelėse“ kaišiosime nosį ir į kitų dailininkų, šiame name turėjusių dirbtuves, „apartamentus“ - tekstilininkės, tapytojų, grafikų. Užsuksime ir į S. Daukanto 9-ojo namo „priedėlį“, panašų į garažą. Šiame plote tarsi Soho rajonuose Londone ar Niujorke, buvo klaipėdiečių menininkų kolonija.

 

PO ATVIRU DANGUM. Liongino Alfonso kaldintos skulptūros Skulptūrų parkui „Pradžia“, „Posūkis“, „Ruduo“. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Sidebar placeholder