
Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.
Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Klaipėdos miesto ir regiono prekyba XVI a.
Po karo padėtis Ordino valstybėje buvo labai sunki: kraštas buvo nuniokotas ir nuskurdęs, miestai išbadėję, labai trūko pinigų, o Ordino piniginis vienetas labai nuvertėjo (trūkstant sidabro, monetos paraudonavo dėl padidėjusio vario kiekio).
Lenkijai pradėjus prekybinę blokadą, buvo uždaryti visi į ir iš Ordino valstybės vedantys sausumos ir vandens keliai, Lenkija taip pat uždraudė naudoti nuvertėjusius Ordino pinigus, ir praktiškai sustojo visa Prūsijos prekyba.
Padėtį dar labiau pablogino dėl drėgnos 1523 m. vasaros kilęs nederlius, nepaprastai pabrango kasdienio vartojimo prekės: paprastai 3-4 markes kainavusi statinė druskos dabar kainavo 8-9 markes, lygiai taip pat pakilo kitų būtiniausių prekių kainos.
Labai trūko pinigų, tvyrojo masinis skurdas, o 1524 m. greta ekonominės krizės padarinių ėmė reikštis ir įsigalinčios Reformacijos sukeltas religinis sujudimas, visame krašte buvo neramu.
Tokios labai nepalankios sąlygos stabdė, tačiau negalėjo sulaikyti prasidėjusio ekonominio Klaipėdos miesto pakilimo. Neabejotinai pagrindinis šios plėtros faktorius buvo artimiausio ekonominio užnugario - Žemaitijos - demografinė bei ekonominė pažanga.
Nuo XV a. paskutinio ketvirčio prasidėjo žemaičių migracija į Ordino valstybę, leidusi per XVI a. apgyvendinti visą šiaurrytinę Ordino valstybės teritoriją.
1500 m. Klaipėdos komtūrijoje jau buvo 42 gyvenvietės, mokesčius mokėjo 365 ūkininkai, 1540 m. Klaipėdos valsčiaus mokesčių sąraše figūravo 57 gyvenvietės.
Žemaitijos dvarai ir ūkiai XVI amžiuje jau tiekė rinkai tiek žemės ūkio produktų, kad Klaipėdos pirkliai galėjo ne tik rasti uždarbį, bet ir pradėti jūrų prekybą.
Kita vertus, būtent šiuo metu galutinai išryškėjo didžiulė Karaliaučiaus miestų įtaka Klaipėdos prekybai, XVI a. antroje pusėje tapusi pagrindiniu klaipėdiečių prekybos vystymosi stabdžiu.
XVI a. pradžioje klaipėdiečiai supirkinėjo Žemaitijoje linus, galvijus, kanapes ir kitus produktus.
Į Klaipėdos turgų savo prekes - medų, vašką, galvijus, sviestą, žuvis ir kt. - gabendavo komtūrijos miškų, žemės ūkio naudmenų bei vandens telkinių naudotojai bei kaimyninių Žemaitijos sričių gyventojai.
1517 m. Klaipėdos miestiečiai skundėsi, kad žemaičiai nesilaiko amžinosios taikos sutarties nuostatų, pagal kurias prekyba iš Žemaitijos ir Lietuvos turi vykti tik Klaipėdoje ir Ragainėje, naudoja kitus kelius ir savo poreikius druskai ir maisto produktams tenkina panemunės smuklėse.
1522 m. Karaliaučiaus pirkliai skundėsi, kad atsirado kliūtis prekyboje galvijais: Žemaitijoje nupirktus jaučius varant pro Klaipėdą, tenykščiai pirkliai reiškia pretenzijas į pirmenybę juos įsigyti, o tai neatitinka senų papročių.
1508-1518 m. laikotarpio šaltiniai liudija, kad tuo metu pirkliai už atitinkamą mokestį nuomojosi Klaipėdos komtūrijos miškus ir užsiėmė gewaldwerkt - kirto medžius ir degino pelenus.
Yra žinoma, kad Karaliaučiaus pirkliai 1520 m. Klaipėdoje laikė Wagenschoß - pačią brangiausią laivų statybai skirtą ąžuolo medieną be šakų (balkius), o Klaipėdos komtūras tuomet turėjo Klappholz - plonų ąžuolinių lentų atsargų. Neabejotina, kad prekyba mediena užsiėmė ir Klaipėdos miestiečiai.
Apie 1520 m. Klaipėdos miestas skundėsi didžiajam magistrui Albrechtui dėl naujų prekybinių kelių naudojimo ir kitos žalos, kurią žemaičiai darė klaipėdiečių prekybai.
Antra vertus, po senovei veikė senas prekybinis vandens kelias Kuršių mariomis, Deimena ir Priegliumi į Karaliaučių, kurį žiemą pakeisdavo per Kuršių neriją vedantis sausumos kelias.
Pvz., 1507 m. vasarį šiuo keliu į Klaipėdą buvo gabenamos maisto atsargos, 1519 m. sausį - alus.
Šiuo laikotarpiu buvo žengtas pirmas Klaipėdos ir kitų mažųjų Ordino valstybės miestų prekybą žlugdantis žingsnis.
1519 m. gruodį didysis magistras paskelbė potvarkį dėl prekybos (Handelsmandat), kuriuo geresnės prekybos priežiūros sumetimais buvo nurodyta, kad visas į Ordino valstybę įvežtas parduoti prekes bei Lietuvos, Mozūrų, Gdansko, Torunės, Elbingo ir kitų miestų pirklių per Prūsiją tranzitu gabenamas prekes privaloma visų pirma pristatyti į Karaliaučių ir ten išstatyti parduoti arba, neatsiradus pirkėjui, iš ten išgabenti jūra.
Tuo Karaliaučiaus miestai įgijo sankrovos teisę (Stapelrecht), kuri tapo jų prekybos suklestėjimo XVI amžiuje pagrindu.
Kiek anksčiau (1514 m.) miesto teises gavusi Tilžė netrukus irgi ėmė kenkti Klaipėdos ir ypač Ragainės prekybai, labai nepatenkinti Tilžės augimu buvo ir Karaliaučiaus miestai.
Visgi būta ir Klaipėdai naudingų momentų: 1522 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis po daugelio Lietuvos (visų pirma Kauno miesto) pirklių prašymų atšaukė iš Lietuvos į Ordino valdas vedančių prekybinių kelių blokadą.
Dėl to čia vėl atsinaujino prekyba, ypač lietuviška mediena.
Galiausiai svariausiu pakitusio Klaipėdos miesto ekonominio statuso liudijimu tapo jūrų muito Klaipėdos uoste įvedimas.
Šis mokestis pirmąkart paminėtas 1520 m., 1522 m. sausį jį patvirtino Prūsijos luomų suvažiavimas. G. Willoweito teigimu, didysis magistras šį muitą uoste 1522 m. įvedė siekdamas žūtbūt padidinti Ordino pajamas, ir šis mokestis tik dar labiau pakenkė prekybai ir nedavė jokio efekto.
1522 m. sausį buvo nustatyta, kad nuo visų per Klaipėdos uostą išvežamų ir įvežamų prekių turi būti imamas 2 šilingų nuo 1 lasto mokestis, rinkliavą turėjo prižiūrėti komtūro pavaduotojas (Staathalter zur Mymmell) ir du prisaikdinti miesto tarybos nariai, o surinkti pinigai keturis kartus per metus turėjo būti įteikiami Karaliaučiaus pilies komtūrui ir Ordino rentmeisteriui.
Bus daugiau.
Rašyti komentarą