Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a. (1)

Senieji Klaipėdos istorikai buvo dideli savo miesto patriotai, todėl istoriniuose šaltiniuose bei savo loginėse konstrukcijoje nesunkiai rasdavo viduramžių Klaipėdos kaip gana svarbaus jūrų prekybos centro požymių bei įrodymų.

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Klaipėdos miesto ir regiono prekyba XVI a.

Tenkindamas didžiojo magistro pageidavimą, karalius Kristijonas pavedė Gotlande įsitvirtinusiam savo karinių jūrų pajėgų vadui Severinui Norby pradėti kaperių karą prieš Gdanską ir stengtis daryti jam kuo didesnę žalą.

Vykdydamas savo valdovo nurodymą, S. Norby ypač suartėjo su Klaipėdos komtūru Erichu Braunšveigiečiu.

Netrukus S. Norby pradėjo beatodairiškai grobti ir plėšti visus Hanzos laivus, tuo iššaukdamas priešišką Hanzos reakciją Ordino atžvilgiu.

 

Iki 1523 m. pabaigos S. Norby kaperiai jau buvo užgrobę 29 laivus, padarydami 1,2 mln. guldenų žalą.

Ypač dantį griežė Gdanskas, o Liubeko miesto taryba skundėsi, kad Karaliaučiaus pirkliai ir S. Norby prekiauja liubekiečių laivuose užgrobtomis gėrybėmis.

Gdansko miesto taryba dėl S. Norby plėšikavimo daromos žalos jų laivybai ir prekybai skundėsi Ordino valstybės regentui Sembos vyskupui Georgui Polentzui (didysis magistras buvo ilgam išvykęs į Vokietiją, kraštą valdė jo paskirti regentai), toks pats raštas buvo išsiųstas ir Klaipėdos komtūrui.

Siekdami kompensuoti nuostolius už prarastą turtą, Liubeko miestiečiai ėmė grobti Prūsijos laivus. Liubekas ir kiti Hanzos miestai visų pirma kaltino Ordino valdinius už paramą S. Norby ir jo žmonėms.

1523 m. gruodį regentas uždraudė S. Norby turėti bet kokius ryšius su Ordino valstybe.

Didysis magistras iš Niurnbergo slapta įsakė Klaipėdos komtūrui tiekti S. Norby į Gotlandą maisto produktus ir amuniciją.

Tuo tarpu Karaliaučiaus miestai raštu įsipareigojo Liubekui nepalaikyti jokių verslo ryšių su S. Norby ir neteikti jam jokios paramos.

O Sambijos vyskupas įspėjo Klaipėdos komtūrą atsižvelgti į Karaliaučiaus miestų ir visos Ordino valstybės interesus ir kiek įmanoma minimalizuoti kontaktus su karaliaus Kristijono kaperių vadu.

1524 m. kovą Klaipėdos komtūras laiške didžiajam magistrui rašė žinąs didžiojo magistro nuostatą turėti S. Norby savo sąjungininku, tačiau regentas G. Polentzas duoda visai priešingus įsakymus.

Nepaisant to, komtūras pabrėžė ir toliau vykdysiąs visus didžiojo magistro nurodymus ir paprašė padėti sustiprinti Klaipėdos pilies artileriją, nes Klaipėdai gresia pavojus ir nuo švedų, ir nuo Hanzos miestų, ir nuo žemaičių su lietuviais.

1524 m. gegužę - birželį buvo pasklidusios žinios apie būsimą Klaipėdos puolimą; Sambijos vyskupas informavo Livonijos magistrą ir didįjį magistrą iš patikimų šaltinių sužinojęs apie švedų ir liubekiečių planą su 18 laivų pulti Klaipėdą, ir dar kartą apkaltino Klaipėdos komtūrą remiant S. Norby, kurio buvimas Klaipėdoje kelia pavojų visam kraštui.

 

Nuo šio momento pradėjo kartotis po Trylikos metų karo pradėjusio nebepaklusti Klaipėdos komtūro istorija.

Didysis magistras nutarė pernelyg pavojingai suartėjusį su S. Norby komtūrą Erichą Braunšveigietį perkelti iš Klaipėdos į Koblencą, tačiau hercogas visaip išsisukinėjo ir delsė apleisti Klaipėdą, su įvairiomis peripetijomis ši „byla“ truko iki pat paskutinių Ordino valstybės egzistavimo dienų.

Visa su S. Norby susijusi istorija brangiai kainavo Ordino valstybės jūrų prekybai ir laivininkystei, ilgą laiką Baltijos jūra buvo beveik uždaryta, nes Švedijos, Gdansko, Liubeko ir kitų Hanzos miestų kaperiai gaudė jūroje kiekvieną iš Karaliaučiaus ir Klaipėdos išplaukiantį laivą.

Ordino valstybės laikotarpio pabaigoje Klaipėda turėjo tik apie 600 gyventojų ir vis dar buvo pradinėje savo ekonominio vystymosi fazėje.

1525 m. Krokuvos taikos sutartis pradėjo daugiau kaip šimto metų taikaus gyvenimo laikotarpį, kuris Klaipėdos miestui ir regionui pagaliau suteikė saugumą ir galimybes normaliam ekonominiam vystymuisi.

Klaipėdos komtūrija virto valsčiumi (Amt), kurį valdė amtmonas (Amtshauptmann), jo funkcijos iš esmės nieko nesiskyrė nuo ankstesnių komtūro įgaliojimų.

Drauge su atsivėrusiomis naujomis galimybėmis atsirado ir naujos kliūtys, kurios visų pirma buvo susijusios su natūraliu Lietuvos siekimu turėti kuo daugiau naudos iš prekybos su Prūsijos kunigaikštyste.

1529 m. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos - Prūsijos prekybos sutartis, kuri nustatė, kad prekiauti galima tik įprastose vietose ir miestuose, atsižvelgiant į senuosius muitus, senovines teises ir esamus papročius.

Ši nuostata iš esmės buvo naudinga Klaipėdai, kuri drauge su Ragaine buvo nuo seno įprasta abiejų kraštų pirklių susitikimo vieta, tačiau padaugėjo muitinių: sudarant sutartį Lietuvos pasienio muitinės jau buvo Palangoje, Kretingoje, Gargžduose, Tauragėje, Jurbarke ir kitose vietovėse.

 

Prūsijos pasienio muitinės tuomet buvo Klaipėdoje, Tilžėje ir Ragainėje.

Tačiau Klaipėdos miestas skundėsi Prūsijos kunigaikščiui, kad žemaičiai nesilaiko sutarties ir apeina Klaipėdą, gabendami prekes per Rusnę, Svencelę, Ventę ir kt., o Palangos ir Šventosios žemaičiai nelegaliai plaukia laivais per Kuršių marias.

1540 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis uždraudė vokiečių pirkliams lankytis Žemaitijoje, buvo nurodyta per dvi savaites likviduoti visus verslo reikalus, užsiimti prekyba leista tik Kaune ir Vilniuje.

Sykiu ir žemaičiams buvo uždrausta lankytis Tilžės, Ragainės ir Viešvilės turguose (šis punktas buvo naudingas Klaipėdos prekybai), taip pat uždrausta vesti parduoti į Prūsiją gyvulius.

1541 m. buvo uždrausta gabenti prekes Klaipėdos keliais, 1544 m. - išvežti iš Lietuvos galvijus, 1547 m. - grūdus.

Nuo 1532 m. Lietuvoje ėmė veikti nauja muitų sistema, karalius Žygimantas Augustas netgi pareiškė norą turėti Lietuvos muitines Klaipėdoje, Ragainėje, Įsrutyje ir Labguvoje.

Visų šių ir atsakomųjų Prūsijos kunigaikščio priemonių tikslas jokiu būdu nereiškė noro riboti prekybą tarp Lietuvos ir Prūsijos.

Anaiptol, abi pusės buvo suinteresuotos prekybos plėtra, tačiau visais būdais stengėsi gauti iš jos kuo daugiau pajamų.

Būtent dėl to buvo labai nepageidaujami nauji prekybiniai keliai ir naujos turgavietės, nes visus juos buvo sunku kontroliuoti ir surinkti visus mokesčius.

Pvz., Prūsijos valdžia 1589 m. išbarė Klaipėdos valsčiaus administraciją už tai, kad ši norėjo leisti Žemaitijos vyskupui gabenti savo prekes Minijos ir Veiviržo upėmis, ir nurodė abiejų upių vagas užversti nukirstais krūmokšniais.

 

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Klaipedos ar Memelio istorija????
123, 2021-11-23 07:02
Sidebar placeholder