Klaipėdos miesto ir regiono ekonominė istorija XIII-XVI a.

Tęsinys. Pradžia čia

Baltija - periferijos užutėkis

Požiūris į Viduržemio ir Baltijos jūras visais laikais smarkiai skyrėsi: jeigu Viduržemio jūra laikoma civilizacijos lopšiu, tai Baltija suvokiama kaip šaltas periferijos užutėkis pačiame civilizuotojo pasaulio pakraštyje, o Baltijos pakrantėse gyvenusios tautos buvo priverstos taikytis prie kur kas gyvybingesnio išorinio pasaulio įgeidžių ir spaudimo.

Europos ekonominio gyvenimo kontekste galima kalbėti apie nuo XVI a. vis labiau ryškėjantį tarptautinį darbo pasidalijimą.

Baltijos jūra tapo prekybos tarp Vakarų ir Rytų Europos arterija, o Klaipėdai buvo tiesiog lemta tapti svarbia šių didžiųjų mainų dalimi.

Kitas dalykas, kiek ji galėjo ir sugebėjo šia lemtimi pasinaudoti.

Prekybos keliai, centrai, prekės

Viduržemio jūros prekybinis kelias tiekė Europai Rytų prekes - prieskonius, smilkalus, egzotiškus vaisius, gamtinius dažus, medvilnės ir šilko audinius.

Pati svarbiausia prekė buvo pipirai, tais laikais neretai netgi tapdavę mokėjimo priemone.

Baltijos ir Šiaurės jūrų prekyba disponavo daugiausia stambiais masiniais produktais, tai buvo javai, mediena, druska, žuvis, kailiai, alus, vilna, odos, vaškas, derva, pelenai ir kt.

Baltijos jūros prekyba

Ankstyvaisiais viduramžiais (tautų kraustymosi laikotarpiu) Baltijos jūroje jokios žymesnės prekybos nebuvo, nes nebuvo masinių krovinių (prekių).

Galingą postūmį jūriniam susisiekimui nuo IX amžiaus suteikė vikingų (normanų) žygiai: maždaug nuo 800 metų danų, norvegų ir švedų kariaunos vis didesniais būriais pasklido po visus kaimyninius kraštus.

Vikingai apjungė į bendrą visumą iki tol uždarus jūrinio susisiekimo arealus, jų laivai praplaukė suomių jūrų įlankas, Lamanšą ir Biskajos įlanką, apiplaukė Nordkapą ir Gibraltarą.

Baltijos jūros prekybai visų pirma buvo svarbu, kad švedų normanų įsiveržimas į Rusią sujungė ją su arabais ir graikais.

Atsirado pirmieji ankstyvųjų viduramžių jūrų prekybos centrai.

Kitas judrus prekybinis jūrų kelias ėjo iš Gotlando per Rygos įlanką į Dauguvą, iš kur upėmis buvo patenkama į Kijevą, o toliau per Juodąją jūrą pasiekiamas Konstantinopolis.

Nuo XII a. Baltijos jūroje prasidėjo nauja epocha, kryžiaus žygių laikotarpis Vokietijai tapo vokiečių kolonizacijos Rytų Europoje ir miestų įsigalėjimo laikotarpiu.

Per XII-XIII a. visa pietrytinė Baltijos jūros pakrantė nuo Šlezvigo iki Rygos tapo vokiška.

Paskui vokiečių pirklius sekė vokiečių laivininkai, ir drauge jie palaipsniui užbaigė skandinavų viešpatavimą Baltijos jūroje ir prekyboje, prasidėjo Hanzos era.

Hanza (Hanse) pradžioje reiškė vokiečių pirklių susivienijimą, kurio paskirtis buvo užtikrinti geresnes verslo sąlygas užsienyje.

Rizikingas verslas

Viduramžiais prekyba užsienyje buvo rizikingas verslas, tad susitelkę į kraštiečius verslininkus vienijančias korporacijas vokiečių miestų pirkliai turėjo geresnes galimybes apsaugoti savo interesus.

Tokie susivienijimai leisdavo išsikovoti palankesnes sutartis ir privilegijas svetimuose kraštuose ir buvo pagrindinis asmeninio bei verslo saugumo garantas.

Pradžioje tokios pirklių sąjungos vienijo į tą patį punktą ar regioną keliavusius (plaukusius) pirklius.

Pirmoji tokia vokiečių pirklių draugija buvo „Gotlando kooperatyvas“, jau XII amžiuje varęs Baltijos jūroje aktyvią prekybą tarp Vakarų ir Rytų.

Vėliau atsirado teritoriniai pirklių susivienijimai, tačiau bet kuriuo atveju kiekvienos tokios „hanzos“ narių - savarankiškų pirklių - komercinė veikla buvo pagrįsta savitarpio pasitikėjimu, kurio pagrindą sudarė giminystės ryšiai tarp atskirų miestų gyventojų.

Tam pasitarnavo visų pirma Liubeko iniciatyva vykęs miestų kūrimas Baltijos jūros erdvėje, suformavęs platų giminaičių tinklą.

Maždaug nuo XIV a. vidurio prasidėjo naujas Hanzos istorijos periodas, ji virto visuotine vokiečių miestų sąjunga, kurios lyderiu tapo Liubekas.

Vėlyvaisiais viduramžiais Hanza kontroliavo prekybą, laivybą ir politiką Šiaurės ir Baltijos jūrų erdvėje.

Jos didžiausio klestėjimo metais yra laikomas laikotarpis nuo XIV a. vidurio iki XV a. pabaigos.

Tuomet Hanza ne tik besąlygiškai dominavo Baltijos jūros prekyboje, bet de facto buvo ir didvalstybės galia disponavusi politinė jėga visame Šiaurės Europos regione.

Hanzai priklausė visi Baltijos jūros uostamiesčiai, išskyrus Klaipėdą ir Narvą.

Visi klausimai ir iškilusios problemos buvo sprendžiamos Liubeke vykusiuose Hanzos suvažiavimuose.

Laivybos pavojai ir grėsmės

Viduramžiais navigacijos priemonių būta labai mažai. Nei kompaso, nei jūrinių žemėlapių iki pat ankstyvųjų amžių Baltijos kraštuose dar nežinota.

Kelionės būdavo ilgos, jų trukmė labai priklausydavo nuo oro sąlygų.

Laivybos sezonas Baltijoje prasidėdavo kovą-balandį ir tęsdavosi iki lapkričio-gruodžio.

Žinoma, gamtinių anomalijų (itin ankstyvo pavasario ar neįprastai švelnios žiemos) atveju būta išimčių.

XIV a. iš Baltijos jūros į Flandriją ir Bają vykstantys kogai atlikdavo tik po vieną reisą per metus, o Liubeko kogai per metus atlikdavo ir 2 reisus į Flandriją.

Viduramžiais ir naujaisiais amžiais laivyba ir laivininkystė buvo nelengvas, kupinas išbandymų užsiėmimas, jūrose ir vandenynuose laivams ir jų įguloms grėsdavo įvairios negandos ir pavojai.

Dėl prastos laivų statybos kokybės didesni laivai skęsdavo netgi stovėdami uostuose, prakiurę laivo bortai buvo dažnas reiškinys.

Dauguma katastrofų - rudenį ir žiemą

1461 m. Hanza uždraudė buriniams laivams ypač pavojingus žiemos reisus nuo lapkričio 11 d. (šv. Martyno) iki vasario, tuo laikotarpiu joks laivas negalėjo išplaukti į Baltijos jūrą.

Išimtis buvo daroma tik būtinus maisto produktus (silkę, džiovintą menkę, alų) gabenusiems laivams.

Po Mykolinių (IX 29) joks laivas negalėjo iš Liubeko plaukti su vertingomis prekėmis į Livonijos uostus.

Dauguma laivų katastrofų Klaipėdos apylinkėse įvykdavo rudenį arba žiemą, pačiu pavojingiausiu laivybai metu.

1515 m. lapkritį Klaipėdos kontūras pranešė Ordino didžiajam magistrui apie į krantą išmestą laivą, 1518 m. rugpjūtį tarp Karvaičių ir Nidos sudužo Gdansko laivas, o gruodį du laivai sudužo ties Nagliais (Kuršių nerija) ir Klaipėda, 1519 m. sausį keli laivai sudužo ties Šventąja.

1541 m. lapkritį ties Klaipėda sudužo iš Gdansko į Lisaboną kviečius gabenęs laivas „St. Niklas“, o 1577 m. spalį ties Klaipėda buvo išmesti į krantą du laivai: danų admirolui priklausęs karo laivas bei Liubeko laivas, kurį su prieskonių ir maisto produktų kroviniu iš Kopenhagos į Gdanską pasiuntė Danijos karalius (dalį krovinio pavyko išgelbėti).