Kodėl šokant polką negalima kalbėti?
Tradicinių šokių ritmu Augustas gyvena jau 11 metų, o nuo 2018 metų veda šokių dirbtuves.
Per šiuos metus Augustas dalyvavo daugybėje šokių festivalių, mokydamas ar mokydamasis įvairių šokių stilių.
2018 metais jis pelnė 3-iąją vietą tradicinės polkos konkurse, o vėliau viename iš Lietuvos šokių klubų buvo nominuotas geriausiu polkos šokėju.
Kas kelias savaites važinėjate į Klaipėdą iš Vilniaus. Nesunku?
Sėdu į traukinį ir atvažiuoju. Nieko čia sunkaus.
Kuo jus žavi tradiciniai šokiai?
Man šokis yra džiazas, laisvė naudoti šokio žinias pagal tą muziką, kuri groja.
Man labai patinka lietuviškų tradicinių šokių energija, unikalumas, paprasta melodija, pagal kurią galima stipriai improvizuoti.
Kai mes šokame festivaliuose užsienyje, tai lietuviai visada išsiskiria, kaip užsieniečiai sako: „Crazy energy.“
Unikali Europoje yra mūsų polka. Tokią polką mažai kas šoka.
Kai dalyvauji tradicinių šokių vakaronėje ar naktišokiuose ir šoka minia žmonių, ji skleidžia labai linksmą, pozityvią energiją.
Lietuvių šokiai yra gana greiti ir reikalauja daug energijos, juos šokant galima labai greitai pavargti, jeigu neišmoksti tausoti energijos.
Mane labiausiai žavi valsas, polka, ne figūriniai šokiai. Nežinau, kada figūriniai šokiai tapo tradiciniais, nes senovėje buvo šokami dažniausiai nefigūriniai šokiai.
Kuo jūsų vedami užsiėmimai skiriasi nuo kitų mokytojų?
Aš nesimokiau nei muzikos, nei choreografijos metodologijos.
Mano mokymas yra iš mano asmeninės patirties, kurią surinkau iš skirtingų mokytojų ir iš pajautos.
Man labai svarbu išjausti, ir noriu, kad kiti žmonės pajaustų šokį, nes iš šokio pojūčio gimsta noras šokti.
Vis dėlto vien tik jausmo nepakanka.
Todėl kiekvieną vakaronę pradedu nuo pamokos. Apie valandą pasimokome valso, polkos, fokstroto, technikos dalykų, pasakau, kas yra svarbu, į ką atkreipti dėmesį, primenu taisykles.
Kokios yra tradicinių šokių taisyklės?
Negalėčiau pasakyti, kad tradiciniai šokiai, kurių aš mokau žmones, telpa į tradicinio šokio rėmus. Mano tikslas nėra konservuoti tradicinį šokį.
Anksčiau viena iš tradicinių šokių taisyklių būdavo, kad merginos negali atsisakyti šokti su partneriu, kuris jas kviečia. Kai kur iki šiol išlikęs šis požiūris.
Aš stengiuosi iškomunikuoti, kad bet kas gali atsisakyti šokti.
Manau, kad tradicinis šokis dabar nėra toks uždaras kaip anksčiau. Praeityje tradicinis šokis buvo šokamas griežtai tik vyro ir moters poroje. Dabar gi šokti gali ir moteris su moterimi arba vyras su vyru.
Pasaulis keičiasi ir šokis keičiasi. Ir labai įdomu pabandyti šokti su tos pačios lyties partneriu, nes tradiciškai vyrai šokį veda, o moteris prisiderina. Labai įdomu patirti save tiek vedančiojo, tiek vedamojo pozicijoje.
Aš akcentuoju, kad harmonigas šokis yra tik tada, kai kiekvienas šokėjas poroje įdeda 50 procentų.
Negali būti vedėjas 80 procentų, o sekėjas - 20 procentų, nes tada vedėjui skaudės ranką, jis turės būti nuolat įsitempęs ir tampyti paskui save svorį.
O kai abu įdeda po 50 procentų - tada yra balansas. Ta pati taisyklė juk galioja ir poros gyvenime.
Labai smagu, kai vedėjas pasiūlo judesį, bet kiekvienas žmogus šokyje yra laisvas.
Yra gal tik viena griežta taisyklė - nekalbėti per šokį. Nes žodis iš karto išjungia judesį.
Pats šokis yra kalba. Šokti ir kalbėti verbališkai - tai kalbėti dviem kalbomis vienu metu. Tai - ne šokis.
Ar tradiciniai šokiai yra populiarūs. Jų populiarumas auga ar mažėja?
Mano bakalauro darbo tema buvo apie tradicinių šokių populiarinimą. Tyriau „Facebook“ platformą, kaip joje vyksta tradicinių šokių sklaida.
Anksčiau Vilniuje tradicinio šokių vakaronės vykdavo kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį, paskui ketvirtadieniais jų neliko.
Į naktišokius susirenka 200-300 žmonių, į šokių stovyklas - dar daugiau. Mano supratimu, tradiciniai šokiai yra populiarus šokių stilius.
Lindyhopą šoka panašus skaičius žmonių, nors jis atrodo populiaresnis Lietuvoje.
Labai stipriai šokio kultūrą paveikė kovido laikas. Tuo metu šokis iš mūsų gyvenimo buvo tiesiog ištrintas. Kadangi tai truko net trejus metus, per tą laiką daug žmonių tiesiog nutolo nuo šokio, nes sukūrė šeimas, susilaukė vaikų, prarado norą šokti.
Dabar jau jaučiasi žmonių atsigręžimas į šokį kaip 2012, 2014 m.
Jeigu palygintume, pavyzdžiui, su Latvija, tai ten į naktišokius renkasi po 500-700 žmonių.
O kokia situacija Klaipėdoje?
Į pirmą mano vedamą užsiėmimą praeitų metų pabaigoje susirinko labai daug žmonių. Nesitikėjau, kad jų bus tiek daug.
Dabar ateina apie 30-50. Manau, kad gana populiari ši veikla.
Ar yra amžiaus grupė, kurioje tradicinis šokis būtų populiaresnis. Gal tai vyresni žmonės, ar jaunimas, o gal vaikai?
Šokėjų amžiaus spektras - labai platus: nuo moksleivių iki senjorų.
Balfolk stiliaus šokius labiau šoka jaunimas, nes vyresni į šį stilių žiūri kiek priešiškai ir galvoja, kad šis stilius gali išstumti mūsų tradicinius šokius.
Mano hipotezė, kad tradiciniai šokiai turi per daug taisyklių, kurios nepatinka jauniems žmonėms, kurie nori būti laisvi, nori nedirbti samdomo darbo, nori keliauti, nori neiti į mokyklą ir pan.
Tai atsispindi ir šokiuose. Kur tik yra taisyklės, rėmai - juos norisi laužyti.
Labai specifinė yra vaikų kategorija. Yra kur šoka visa mokykla, yra būreliai, ansambliai, bet taip pat esu susidūręs su tuo, kad tam tikrame amžiuje vaikams šokti yra neįdomu, bet jie vis tiek verčiami tai daryti. Tokia metodika man atrodo juos dar labiau atgraso nuo šokio.
Bet teko patirti, kad po kelių mano pamokų moksleiviams aš juos po to išvydau naktišokiuose. Vadinasi, pavyko sudominti.
Man regis, kad vaikus užkurti reikia specifinės ugnelės. Tik kad ją užkurtų, mokytojas turi pats degti.
O ja dega ne visi šokių mokytojai, dirbantys mokyklose.
Tradicinius šokius gali šokti ne tik mišrios poros, bet ir moteris su moterimi ar vyras su vyru.
Tradiciniai šokiai paprastai atliekami su gyva muzika. Kas jums akompanuoja?
Kai pradėjau šokti, po poros metų pajutau, kad turiu išmokti ir groti.
Dabar jau dešimtį metų tiek pat intensyviai šoku ir groju. Kartais net nežinau, kas man labiau patinka, šokti ar groti.
Žodžiu, esu visiškai savarankiškas, galiu ir pagroti, ir pamokyti šokio.
Dažniausiai taip ir darau. Klaipėdoje, kai vedu pamoką, man pagroja Alvydas Vozgirdas, o paskui grojame kartu arba aš vienas.
Kuo grojate?
Dviejų tonacijų armonika, kuri pagaminta buvo Lietuvoje. Ją pagamino meistras iš Birštono Aurimas Puskunigis.
Kai nusipirkau šį instrumentą, įvyko perversmas mano, kaip muzikanto, gyvenime. Pradėjau pats ne tik atlikti, bet ir kurti muziką. Dabar jau savo repertuare turiu 20 autorinių kūrinių ir jau užsisakiau naują instrumentą - mažesnę armoniką.
Įdomu, kiek iš viso yra tradicinių šokių ir muzikos kompozicijų?
Jos skaičiuojamos šimtais. Tradicinių šokių kompozicijų yra keli šimtai, o melodijų apie 500-600 variacijų.
O balfolko yra keli tūkstančiai variacijų.
Ar sunku išmokti šokti tradicinius šokius?
Geras klausimas. Atrodo, kad nesunku. Ateini, pasižiūri, truputį pasimokai - ir šoki. Čia jeigu nori tiesiog pasilinksminti.
Bet jeigu giliniesi, nori iš tiesų suprasti, kaip veikia susikabinimas, kaip veikia svorio centras, kaip efektyviai suktis poroje, kad nebūtų šokis kvadratinis ar tiesiog lingavimas vietoje, ir kitas subtilybes, tada jau reikia mokytis, ir tai nėra taip jau paprasta.
Anksčiau to žmonės išmokdavo natūraliai, nes būdavo nuo mažens šokama namuose.
Dabar žmonės mokosi šokių vakaronėse, kuriose ne visada būna mokymai, kaip šokti.
Dažnai vakaronių tikslas yra tiesiog pasilinksminti. Taip galima 10-15 metų šokti ir linksmintis ir nė trupučio nepatobulėti.
Mano noras ir tikslas - aktyviai mokyti, kad žmonės ne tik šoktų dėl linksmumo, bet ir suprastų, įvaldytų techniką, kaip veikia mūsų kūnas. Šis suvokimas duoda labai daug ne tik kūnui, bet ir mintims, emocijoms.
Kad žmonės kalbėtų šokio kalba ir kad tie pokalbiai būtų gilūs - toks mano didžiausias noras.
Kaip pats atradote tradicinius šokius?
Tradicinius šokius atradau Vilniaus pedagoginio universiteto folkloro ansamblyje „Poringė“.
Nors pats tada studijavau kultūrinės veiklos vadybą Vilniaus kolegijoje, bet, pradėjęs lankyti šį ansamblį, pajutau, kad noriu daugiau šokio savo gyvenime.
Tuo metu vykusiame jaunimo festivalyje „O kieno žali sodai“ susipažinau su šokančiu jaunimu.
Iš festivalio dalyvių sužinojau, kad vasaromis vyksta šokių stovyklos, kad Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje vyksta naktišokiai, vakaronės.
Tai mane labai sudomino ir pradėjau visur dalyvauti, paskui pradėjau pats organizuoti visokius iššūkius.
Paskui neužteko vesti pasišokimus Lietuvoje, pradėjau važinėti į festivalius užsienyje, susidomėjau balfolko šokiais.
Šią savaitę vykstu į Briuselį mokyti tradicinių šokių lietuvių bendruomenę, po to važiuosiu į Lisaboną, į balfolko festivalį.
Praėjusiais metais dalyvavau festivalyje ir mokiau balfolko šokių Prancūzijoje.
Kas tai yra balfolkas?
Balfolkas - bendras Europos folklorinių šokių, atgaivintų ir vėl pradėtų šokti XX a. aštuntąjį dešimtmetį Prancūzijoje, pavadinimas.
Šis šokis šokamas pagal modernizuotą liaudies muziką. Žmonės jį šoka dėl savęs, o ne dėl pasirodymo scenoje.
Šiuo metu šis šokių stilius buria šokėjus visoje Europoje.
Šokate ir kitų stilių šokius?
Taip, ir labai daug eksperimentuoju.
„Esu laisvas žmogus, myliu bet kokį šokį ir, šokdamas įvairius šokių stilius, jaučiu, kaip mano šokamas tradicinis šokis taip pat kinta.“
Be balfolko, dar šoku lindyhopą, svingą. Mano gyvenime dabar labai daug visokių šokių. Skirtingų šokio stilių pažinimas padeda tobulėti ir suteikia laisvės improvizuoti.
Esu laisvas žmogus, myliu bet kokį šokį ir, šokdamas įvairius šokių stilius, jaučiu, kaip mano šokamas tradicinis šokis taip pat kinta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą