Kristina Jakštė: jei žiūrovai neateina pas mus, turime eiti pas juos

Apie tai, kaip suderinti menininko laisvę su griežtais terminais ir finansiniais rėmais, pasakoja Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų direktorė Kristina Jakštė. Pastaraisiais metais jos vadovaujama įstaiga tampa vis svarbesniu kultūriniu traukos tašku - čia gimsta naujos tradicijos: rudeninė Moliūgų šventė, šventinės instaliacijos per Kalėdas ir Velykas, Žuvies diena bei Tarptautinis orkestrų festivalis.

„Svarbu nebijoti bandyti - nes tik taip gimsta naujos miesto tradicijos“, - sako K. Jakštė.

Kokia ta kultūros įstaigos vadovo kasdienybė? Ar joje daugiau kūrybos, ar „Excel“ lentelių?

Iš šalies dažnai atrodo, kad kultūros srityje vyrauja vien idėjos, renginiai ir kūrybinis procesas - ir iš tiesų to mūsų darbe yra labai daug. Tačiau kartu nemažą vadovo dienos dalį užima ir „Excel“ lentelės: biudžetai, planavimas, projektai, ataskaitos, įvairūs administraciniai sprendimai.

Kadangi esame viena iš didesnių Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros įstaigų, atsakomybė už komandą, finansus ir sklandų procesų veikimą yra labai didelė. Vis dėlto svarbiausia, kad visi tie skaičiai ir planai galiausiai virsta tuo, kas žmonėms suteikia emocijų - koncertais, renginiais, susitikimais ir bendrystės jausmu. Būtent dėl to kultūros darbas ir yra toks prasmingas.

Kultūros vadybininkui dažnai tenka būti tarpininku tarp menininkų idėjų ir finansinių realijų. Kaip jums pavyksta suderinti kūrybinę laisvę su biudžeto ribomis ir terminais?

Viena - kūrybinės idėjos ir menininkų vizijos, kita - biudžetai, terminai ir organizacinės galimybės. Todėl čia labai svarbus viso kolektyvo darbas. Turime kūrybininkus, turime vadybininkus, ir būtent jų dialogas, gebėjimas girdėti vieniems kitus bei ieškoti kompromisų leidžia pasiekti geriausią rezultatą.

Žinoma, diskusijų būna visokių - kartais jos gana emocingos, nes kiekvienas nori apginti savo idėją ar sprendimą. Kartais mūsų posėdžiuose skraido ir „ietys“, tačiau būtent tokiose diskusijose dažniausiai ir gimsta stipriausi sprendimai. Svarbiausia, kad visi siekiame to paties tikslo - sukurti kokybišką ir prasmingą kultūrinį turinį žiūrovams.

Ar prisimenate situaciją, kai labai gera kūrybinė idėja turėjo būti koreguojama dėl finansų ar organizacinių aplinkybių? Kaip tuomet randate kompromisą?

Tokių situacijų tikrai pasitaiko. Pavyzdžiui, organizuojant festivalį „Šermukšnis“ kasmet atrandame daug įdomių, kūrybiškai stiprių projektų. Tačiau gavus finansavimo sprendimus kartais tenka gerokai pasukti galvą, kaip pakoreguoti programą taip, kad neprarastume pagrindinės festivalio idėjos ir kokybės.

Tuomet ieškome įvairių sprendimų - kartais koreguojame programos apimtį, kartais ieškome partnerių ar papildomų finansavimo šaltinių, o kartais kūrybiškai peržiūrime pačias projektų formas. Manau, kad būtent tokiose situacijose ir atsiskleidžia kultūros vadybos esmė - gebėjimas rasti sprendimą, kuris leistų išsaugoti idėją, bet kartu prisitaikyti prie realių galimybių.

Vadovaujate įstaigai, kuri pastaraisiais metais tampa vis svarbesniu kultūriniu traukos tašku, ir net miegamiesiems rajonams. Ar šį pokytį jaučiate ir jūs?

Tikrai jaučiame šį pokytį. Kartais net juokaujame, kad per savo organizuojamų renginių kalendorių darosi vis sunkiau rasti vietos atostogoms. Tai rodo, kad veiklos daugėja, o žmonių susidomėjimas renginiais auga.

Kartais mūsų posėdžiuose skraido ir „ietys“, tačiau būtent tokiose diskusijose dažniausiai ir gimsta stipriausi sprendimai.

O tai, kad Žvejų rūmai tampa vis svarbesniu kultūriniu traukos tašku - mums yra pats maloniausias įvertinimas. Tai viso mūsų kolektyvo darbo rezultatas ir kartu motyvacija ieškoti naujų idėjų bei formų, kad kultūra būtų kuo arčiau žmonių.

Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose formuojasi naujos tradicijos - rudeninė Moliūgų šventė, šventiniai papuošimai per Kalėdas ar Velykas. Kaip gimsta tokios idėjos ir kiek jose planavimo, o kiek - spontaniškumo?

Tokiose idėjose tikrai yra daug spontaniškumo. Dažnai jos gimsta iš paprasto pastebėjimo ar pokalbio, bet labai svarbu tuo tikėti ir „užkrėsti“ gimusia idėja visą kolektyvą. Kai komanda patiki, tuomet prasideda planavimas, organizavimas ir ieškojimas, kaip tą sumanymą paversti realybe.

Įgyvendinus naują idėją visada labai laukiame žiūrovų reakcijos - kaip žmonės ją priims, ar ji taps jiems svarbi. Kai matai, kad žmonės džiaugiasi, fotografuojasi, grįžta ir kitais metais, apima didelis pasididžiavimas visa komanda. Turbūt būtent tas jausmas ir yra mūsų pagrindinis „adrenalinas“, kuris skatina kurti toliau.

Klaipėdoje užgimė ir Žuvies diena, ir Tarptautinis orkestrų festivalis. Kas paskatina imtis naujų festivalių iniciatyvos - miesto poreikis, komandos idėjos ar asmeninė vizija?

Turbūt viskas kartu. Kai kurios idėjos gimsta komandoje - pavyzdžiui, Žuvies diena buvo būtent kolektyvinė mūsų darbuotojų idėja. Tarptautinis orkestrų festivalis atsirado iš bendros Egidijaus Mikniaus ir mano vizijos. Tačiau tokias iniciatyvas įgyvendinti būtų labai sunku be miesto - Klaipėdos miesto savivaldybės ir, žinoma, mero - palaikymo bei pasitikėjimo.

Tai, kas nauja, visada yra tam tikra rizika - niekada iki galo nežinai, kaip žmonės priims. Tačiau dažniausiai pirmiausia vadovaujamės vidiniu jausmu ir tikėjimu pačia idėja.

Taip pat svarbu paminėti ir bendradarbiavimą su Klaipėdos savivaldybės turizmo skyriumi, iš bendrystės su jais gimė ir tokios gražios iniciatyvos kaip Italų dienos, „Oktoberfest“ bei „Sauna Coast“ - renginiai, kurie praturtina miesto kultūrinį gyvenimą ir pritraukia tiek klaipėdiečius, tiek miesto svečius.

Nauji renginiai visada - rizika. Kaip įvertinate, ar idėja verta investicijų ir pastangų? Ar turite savo „vidinę intuiciją“?

Tai, kas nauja, visada yra tam tikra rizika - niekada iki galo nežinai, kaip žmonės priims. Tačiau dažniausiai pirmiausia vadovaujamės vidiniu jausmu ir tikėjimu pačia idėja. Jei ji uždega mūsų komandą, jei matome, kad ji gali būti įdomi žiūrovui, tuomet pradedame galvoti, kaip ją įgyvendinti.

Žinoma, įvertiname ir praktinius dalykus - finansines galimybes, partnerius, miesto poreikius.

Kartais pasiseka labiau, kartais reikia laiko, kol renginys tampa tradicija. Tačiau kultūroje, manau, svarbu nebijoti bandyti - nes tik taip gimsta naujos miesto tradicijos.

Kultūros vadybininkas dažnai turi būti ir strategas, ir psichologas, ir finansininkas. Kuris šių vaidmenų jums pačiai yra sunkiausias?

Finansinius rėmus dažniausiai turime, strategijas taip pat planuojame. Tačiau turbūt sunkiausia man visada yra psichologinė šio darbo pusė. Reikia reaguoti į įvairias situacijas, padėti komandai, kartais spręsti nuovargio ar „perdegimo“ problemas. Juk visi mes esame žmonės, o ne tik kultūros darbuotojai, - visi su savo šeimomis, rūpesčiais ir gyvenimais už darbo ribų.

Kultūros darbe gana sunku „išjungti“ galvą 17 valandą ir išeiti palikus kompiuterį. Idėjos, renginiai, sprendimai dažnai keliauja kartu su mumis ir namo. Todėl mūsų antrosios pusės, vaikai ir artimieji neretai tampa šių projektų dalyviais - dažnai pirmaisiais žiūrovais, kritikais, kartais net ir „privalomaisiais savanoriais“.

Bet turbūt būtent tas bendras palaikymas ir leidžia viską daryti su dar didesniu atsidavimu.

Kaip suburti žmones, kurie vienodai tiki idėja ir kartu geba dirbti labai praktiškai?

Vienas lauke - ne karys. Kultūros srityje - tai ypač jaučiasi. Tik su stipria komanda, kur kiekvienas žmogus žino savo atsakomybes ir prireikus gali pridėti ranką, galima įgyvendinti didelius projektus ir žengti tokius žingsnius, kokius šiandien darome.

© Vitos JUREVIČIENĖS nuotraukos

Labai svarbu, kad komandoje būtų skirtingi žmonės - vieni labiau kūrybiški, kiti - labiau praktiški ir organizuoti. Būtent tas skirtingų kompetencijų derinys ir leidžia idėjoms virsti realiais renginiais. O svarbiausia - bendras tikėjimas tuo, ką darome. Kai žmonės tiki idėja ir jaučia atsakomybę už rezultatą, tuomet ir sunkiausi darbai tampa įveikiami.

Pietinė Klaipėdos dalis ilgą laiką buvo laikoma mažiau aktyvia kultūriniu požiūriu. Ar jaučiate, kad situacija keičiasi?

Tikrai jaučiame, kad situacija keičiasi. Organizuodami renginius visada norime pakviesti kuo platesnę auditoriją, tačiau kartais suprantame, kad jei žiūrovas neateina pas mus, turime eiti pas jį (juokiasi). Taip ir gimė idėja renginius organizuoti įvairiose miesto vietose, ten, kur žmonės gyvena ir leidžia savo kasdienybę.

Pavyzdžiui, pabandėme Baltijos kelio minėjimą surengti Sąjūdžio parke ir pamatėme, kad tai puiki iki šiol neišnaudota vieta. Rengiame „Atviras repeticijas“ Sakurų parke, Žemės dienos ir Klimato savaitės minėjimams „atradome“ Simonaitytės kalną - tai vis naujai atrastos galimybės kultūrą priartinti prie žmonių ir sukurti jaukią bendruomenišką atmosferą.

Kartais pasiseka labiau, kartais reikia laiko, kol renginys tampa tradicija. Tačiau kultūroje, manau, svarbu nebijoti bandyti - nes tik taip gimsta naujos miesto tradicijos.

Žinoma, labai daug lemia ir infrastruktūra - ji turi didelę įtaką renginių organizavimui. Kartais būtų dešimt kartų paprasčiau renginį organizuoti toje pačioje vietoje, kur viskas jau žinoma ir patogu. Tačiau džiaugiuosi, kad mūsų komanda yra ta, kuri nebijo naujų iššūkių, ieško naujų erdvių ir nori išbandyti skirtingas miesto vietas. Būtent taip kultūra gali pasiekti vis daugiau žmonių.

Ar šiandien kultūros vadybininkui reikia būti ir kūrėju? Ar vis dėlto svarbiausia - gebėjimas sukurti sąlygas kitiems kurti?

Manau, kad vadyba irgi yra kūryba... Net jei pats nestovi scenoje ar nekuri meninio turinio, tu kuri galimybę tam, ką visi mato, todėl turi jausti kūrybinį procesą, suprasti menininkų idėjas ir padėti joms rasti tinkamą formą.

Vadybos kūryba - suburti komandą, rasti partnerius, užtikrinti finansavimą, pasirūpinti organizaciniais dalykais. Kultūros vadybininko darbas ir yra nematoma kūrybos dalis, kuri leidžia menininkams atsiskleisti.

Šioje profesijoje svarbus balansas - daug kūrybos, daug atsakomybės ir labai daug tikėjimo žmonėmis bei jų idėjomis.

Juokinga ar pamokanti situacija iš jūsų darbo veiklos...

Mūsų darbe labai tinka posakis - „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi“. Galime turėti puikiausiai suplanuotą renginį, tačiau visada lieka daug kintamųjų, kurie prasidėjus renginiui gali viską pakoreguoti. Vedėjas gali pamiršti tekstą, atlikėjas - pakeliui prie jūros pakliūti į kamštį, technika sugesti, o didžiausias ir sunkiausiai nuspėjamas veiksnys - oras.

Pavyzdžiui, 2024 metais beveik visų lauko renginių metu turėjome nuostabų orą. O 2025-aisiais mieste net juokauta - jei lauke lyja, vadinasi, „Žvejukai“ kažkur organizuoja renginį. Pirmą mano kaip direktorės darbo dieną keitėme renginio vietą likus vos kelioms valandoms iki jo pradžios.

Tačiau tokios situacijos ir yra geriausia patirtis - jos grūdina komandą, moko greitai reaguoti ir nebijoti iššūkių. Todėl dabar dažnai juokaujame ir vadovaujamės paprastu šūkiu: Klaipėdoje nėra blogo oro - yra tik netinkama apranga ir nuotaika (juokiasi).

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti kultūros vadybininko misiją šiandienos Klaipėdoje - ką pasakytumėte?

Padaryti taip, kad kultūra Klaipėdoje būtų gyva, matoma ir pasiektų kuo daugiau žmonių.