Kuršo dalybos: baltų vikingų tragedija (2)

(1)

Šie metai - ypatingi: savo 770-uosius gimtadienius švenčia dešimtys Vakarų Lietuvos miestų ir gyvenviečių, kurių pradas - kuršiškas ir susijęs su 1253 m. balandžio 4 d. Pietų Kuršo padalijimo sutartimi.

Pabaiga. Pradžia „Vakarų eksprese“ Nr. 55

Vokiečių ordino ir Kuršo vyskupo Henriko pasirašytuose dokumentuose pirmą kartą buvo paminėta Palanga, Gargždai, Kalotė, Kretinga, Imbarė, Skuodas, Mosėdis, Rietavas ir kt. Sykiu tai reiškė ir kitą istorinį etapą: kuršių nukariavimą ir visišką išnykimą.

Kokiomis aplinkybėmis tokia narsi, turtinga ir galinga, su skandinavų vikingais Baltijos jūroje savo laiku konkuravusi gentis buvo nukariauta, koks vaidmuo šiose peripetijose teko žemaičiams, kodėl net du kartus buvo užpulta Kretingos pilis bei ar galėjo išgelbėti kuršius Lietuvos karalius Mindaugas, išskirtiniame interviu papasakojo geriausias Lietuvoje kuršių piliakalnių, gyvenviečių žinovas archeologas dr. Gintautas Zabiela.

1252 m. pasirašytame dokumente dėl Memelburgo pilies statybos sužinome, kad kuršiai turėjo savotiškas administracines struktūras, pavadintas Pilsoto, Mėguvos, Ceklio, Duvzarės ir kt. žemėmis. Ar tai reiškė, kad ši baltų gentis artėjo link valstybės sukūrimo?

Tikrai taip, bet nespėjo į traukinį. Žemės reiškė tam tikras teritorines organizacijas, kurios jau buvo priartėjusios prie valstybinio lygio. Tos žemės būtų savotiškos mikrovalstybės, kurių pagrindu kuršiai būtų sukūrę valstybę. Žemių organizaciją. Ne veltui į tai atkreipė dėmesį ir pats Ordinas, kuris tas žemes išskyrė, dalydamasis Kuršą.

Yra labai aiškūs indikatoriai, kaip iš gentinių darinių Europoje kūrėsi valstybės ten, kur jų nebuvo. Būtent per tokius teritorinius darinius. Kadangi jie Kurše dar nebuvo susijungę, Ordinui buvo lengviau užkariauti šią baltų gentį. Tai - silpnoji jos pusė.

Kuršiai neturėjo vieno lyderio, nors ir minimas menamas karalius Lamekinas Šiaurės Kurše. Minimos ir dvi (Kretingos bei Poys) apygardos. Kokia galėjusi būti hierarchija?

Ko gero, būta panašaus modelio, kaip ir vėlesniais laikais: gyvenvietė, jų grupę sudarantis valsčius, pastarųjų grupę - žemė. Toks būtų teritorinis susiskirstymas, o kartu ir pavaldumas, nes be jo neturi prasmės joks teritorinis susiskirstymas.

Pilies apygardos greičiausiai bus susijusios su laikinais, kariniais dariniais. Jos minimos tik tada, kai Ordinas čia įsitvirtina.

Gal tai buvo pačių kuršių perorganizuota struktūra, labiau nukreipta į karinius dalykus, o gal ir paties Ordino primesta siekiant valdyti tuos pačius kuršius per apygardas. Jos rodo užkariautojų santykį su kuršiais. Tačiau visumą suvokti sunku, nes apygardų paminėjimai - tik fragmentiški.

Kretingos pilis stovėjo ant Andulių piliakalnio, o Poys pilies vietą siečiau su piliakalniu, kuris stūksojo pačioje dabartinėje Klaipėdoje, kairiajame Dangės upės krante, netoli Liepų gatvės tilto. Piliakalnis aiškiai pažymėtas Johanno Michaeilio Guise 1827-1828 m. schemoje, saugomoje Berlyne, Proistorės ir ankstyvosios istorijos muziejuje. Deja, šis kuršių paminklas sunaikintas dar XIX a. viduryje nukasant molį, tad detalesnių jo aprašymų neliko. Dabar tai - lygi vieta.

Rekonstruktorius su XIII a. kuršiško šalmo kopija. Kuršiški šalmai išsiskyrė ypatinga konstrukcija, forma ir arkomis.

Rekonstruktorius su XIII a. kuršiško šalmo kopija. Kuršiški šalmai išsiskyrė ypatinga konstrukcija, forma ir arkomis.

Sutapimas, tačiau tais pačiais 1253 m. buvo karūnuotas Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas, sukūręs valstybę. Kodėl kuršiams neatsirado vietos Mindaugo plane?

Turėkime omenyje, kad su Ordinu kariavęs kunigaikštis Mindaugas iki 1253 m. buvo įvykdęs karo žygį į kuršių Embutės pilį dabartinėje Latvijos teritorijoje. Matyt, tų aspiracijų būta. Mindaugo valstybė jau buvo pripažinta Europos, taigi, labai stipri.

Kuršiai gi viduje buvo silpni. Mindaugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nesiribojo su kuršių žemėmis; nebent per žemaičius, kurie pakliuvo į Lietuvos valstybės sudėtį, bet nelabai joje norėjo būti. Taigi, tiesioginio kontakto su kuršiais nebuvo. Kaip tu valdysi tuos, su kuriais neturi ryšio, nepalaikai santykių?

Kita dalykas - vyko savotiškos varžytuvės, kas ir ką greičiau pajungs savo pavaldumui. Ar bus sukurtas germaniškas pasaulis, ar LDK? Vokiečiai aplenkė Mindaugą Kuršo atveju dėl vykdyto mūsų Baltijos regiono ekspansijos. Manau, kad Kuršas buvo svarbus ir Mindaugui, bet tiesiog rankos nepasiekė jo.

Klaipėdoje, Bandužių kapinyne, palaidoto kuršių kario kalavijo fragmentas. Rankena su balno formos buožele. Tokio tipo ginklai datuojami XIII a. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Klaipėdoje, Bandužių kapinyne, palaidoto kuršių kario kalavijo fragmentas. Rankena su balno formos buožele. Tokio tipo ginklai datuojami XIII a. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Po Livonijos ordinui didžiulį smūgį sudavusio 1260 m. liepos 13 d. vykusio Durbės mūšio (jame kuršiai tiesiog mūšio lauke apgavo, išdavė Ordiną prisijungdami prie žemaičių) ir 1263 m. fiksuoto karaliaus Mindaugo atsimetimo nuo krikščionybės prasidėjo kuršių sukilimas. Kas jį lėmė?

Sukilimas tikrai buvo, ir jis vienareikšmiškai susijęs su laimėtu Durbės mūšiu, tai - jo pasekmė. Livonijos ordinui pralaimėjimas Durbės mūšyje reiškė daug: nebeliko tos karinės, ekspansinės jėgos. Pamatyta, kad praėjus 7 metams formaliai padalytas kraštas iš vidaus vis dar menkai valdomas. Evakuotas buvo Georgenburgas (Jurbarko pilis), iškilo grėsmė net pačiam Memelburgui.

Apie sukilimą mažiau žinome, nes Ordino įtaka per 1253-1260 m. buvo labiau išplitusi tik Memelburgo apylinkėse. Nematom, kad būtų sukilusios tokios galingos, bet tolimiau buvusios pilys, tokios kaip Gandinga netoli Plungės ar Imbarė šalia Salantų. Taigi, darytina prielaida, jog šiauštis ėmė žemių, kuriose Ordinas jau buvo įleidęs gilesnes šaknis, kuršiai.

Šiame kontekste išskirtinis vaidmuo tenka kuršių Kretingos piliai (lot. Cretyn), kurią Ordinas iš Memelburgo 1263 m. puolė net du kartus. Šie kuršių sukilimo įvykiai - vieninteliai, kurie išsamiai aprašyti viduramžių metraščiuose. Kodėl pasirinkta Kretinga?

Manau todėl, jog kretingiškiai pasipriešino atėjūnams ir nebenorėjo būti pavaldūs Ordinui. Siekė savarankiškumo. Tikėtina, kad po Durbės mūšio Kretingos pilis tapo pagrindiniu kariniu forpostu, nukreiptu prieš Memelburgą.

Prūsų sukilimo metu buvo naikinamos Ordino pilys, todėl ir kuršių atveju būtent Klaipėdos pilies užėmimas ir sunaikinimas turėjo būti galutiniu kuršių sukilimo tikslu. Taigi, reikėjo malšinti kretingiškius, pulti juos pirmiems. Kretingos pilį pasirinko neatsitiktinai: ten akivaizdžiai buvo telkiamos kuršių jėgos.

Archajiška, pati mažiausia kuršių Pilsoto žemė (pagal prof. Vladą Žulkų). Į ją patenka išlikę Žardės, Laistų, Eketės, Purmalių piliakalniai.  Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“ (2002 m.).

Archajiška, pati mažiausia kuršių Pilsoto žemė (pagal prof. Vladą Žulkų). Į ją patenka išlikę Žardės, Laistų, Eketės, Purmalių piliakalniai.  Iš Vlado Žulkaus knygos „Viduramžių Klaipėda. Miestas ir pilis. Archeologija ir istorija“ (2002 m.).

Kodėl toks vaidmuo teko ne abipus Žardės upės (dabartinės Smeltalės) buvusiam tripoliui, kurį sudarė Žardės, Laistų ir ant sunaikinto Gibišių piliakalnio buvusios pilys? Arba itin skaitlingą bendruomenę turėjusiai galingai Eketės piliai?

Nes išvardytos Pilsoto pilys - per arti Klaipėdos. Kita vertus, šių pilių ir gyvenviečių kuršiai per netoliese buvusį Memelburgą galėjo jau turėti išvystytus tam tikrus ekonominius, politinius santykius su Ordinu. Gal jiems sukilimas buvo net neparankus.

Tačiau, mano manymu, pagrindinė priežastis pasirinkti Kretingą - jos vieta. Per arti priešo - Memelburgo buvusios kuršių pilys negalėjo tapti forpostais. Todėl pasirinkta už 20 km buvusi Kretingos pilis. Karinės taktikos motyvai net svarbesni šiuo atveju.

Nors kiti mūšiai tarp kuršių ir Ordino nėra dokumentuoti, prabyla žemė: piliakalniuose randami ištisi sudegintų pilių anglių sluoksniai. Regis, 1263 m. sudeginus ir sunaikinus Kretingos pilį, išžudžius jos gynėjus buvo pasiektas Ordino kerštas už Durbę, ir jis net išsiplėtė po visą kuršių gyventą teritoriją. Šie metai - lūžio taškas, kai pradėta metodiškai, nuosekliai naikinti kuršių gentį?

Ko gero, taip. Susiduriame su tamsiuoju laikotarpiu, apie kurį beveik nėra išlikę dokumentų. Paskutinis Pietų Kuršo dalybų aktas pasirašytas 1291 m. O kas vyko po 1263 m.? Blogai yra tai, kad šis laikotarpis - patys vėlyviausieji, tad arčiausiai žemės paviršiaus buvę kuršių egzistavimą menantys kultūriniai sluoksniai. Jie bėgant šimtmečiams buvo suardyti, net sunaikinti. Taigi, mus pasiekė tik archeologinės informacijos fragmentai.

Tačiau mes galime atsigręžti į kontekstą: šimtmečius egzistavusi kuršių gentis tiesiog išnyko, dingo iš istorinės geografijos žemėlapio. Ir labai greitai. Kaip tai galėjo atsitikti? Sistemingai juos puldinėjant, naikinant, blaškant, kitur perkeliant. Dalis kuršių tiesiog pabėgo, apie ką liudija vietovardžiai, esantys jau etninėse žemaičių genties žemėse: Kuršėnų miestas, Kuršai Telšių r., Kuršių, Kuršukų kaimai Kelmės r. ir kt.

Tokie patys procesai vyko ir kitose gentyse: po pralaimėtų sukilimų dalis žmonių pasiduoda, dalis - bėga. Dalis - išžudomi. Prasideda represijos. Sunaikinamos, atimamos pilys, draudžiama jas atstatyti, žmonės kažkur perkeliami toliau nuo savo gimtųjų vietų, sumaišomi.

Prie valstybės įkūrimo priartėjusi kuršiška visuomeninė organizacija, kultūra labai greitai tiesiog sunaikinamos. Tai mes matome ir kapinynuose: vienoje vietoje kuršiai ir jų protėviai laidoti tūkstantį ir daugiau metų, bet po XIII a. vidurio kapai dingsta. Nebėra laidojimo tradicijos tęstinumo.

Koks vaidmuo šiose istorinėse peripetijose teko didžiausiems ir tikrai iš karinės organizacijos pusės stipriems kuršių kaimynams žemaičiams? Jie juk žinojo apie Kuršo nukariavimą, bet nesikišo, nors priešas - bendras. Regis, jie stebėjo kuršių naikinimą iš šalies, o paskui patys užėmė kuršių žemes, kurios dabar oficialiai vadinamos Žemaitija.

Matyt, žemaičiai labai gerai prisminė netolimą istoriją... Juk pirminė kuršių kultūra - pajūryje, o vėliau patys kuršiai vykdė ekspansiją į žemaičių gentį. Kuršių paminklų yra ir Mažeikių, ir Plungės, ir Telšių, ir Rietavo rajonuose. Kuršiai savo klestėjimo, galybės laikotarpiu, XI-XII a. patys užėmė vakarines ir centrines žemaičių žemes, jas pavergė. Tai galėjo būti atitinkamai ir įvertinta. Kai buvusį priešininką užpuolė priešas, žemaičiai laikėsi neutraliai.

Na, o kai po Ordino represijų kuršiai sumenko, buvo išsklaidyti, likusią didelę jų teritoriją užima tie patys žemaičiai. Įvyksta kuršių ir žemaičių asimiliacija.

Vis dėlto turime didžiuotis kuršišku palikimu ir kartu su kaimynais latviais garsinti šią gentį. Todėl ir 1253 m. paminėjimas yra svarbus. Lietuva - ne tik LDK, jos istorija: yra ir tokių įstabių genčių, kaip kuršiai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder