Marškos su lietuviškais įrašais
Tai į ritinius susuktos trys laidojimo marškos, primenančios ilgus nebalintos drobės rankšluosčius.
Dvi buvo su išsiuvinėtais lietuviškais įrašais galuose: „Ilsėkis Pakajuje!“
Jos naudotos karstui į duobę nuleisti.
Ritualui atlikti pakakdavo dviejų, bet ypatingais atvejais praversdavo ir trečioji.
Mažojoje Lietuvoje tokius laidotuvių reikmenis privalėjo turėti kiekviena pasiturinti šeima.
Marškos neretai atsidurdavo ir jaunamartės kraityje. „Nebuvau jų niekada mačiusi, - kalbėjo A. Strumilienė. - Mane tas radinys sukrėtė.“ Paskutinį kartą marškos naudotos 1963 m. laidojant prosenelį Joną Keizerį.
Jos niekada nebuvo laikomos matomoje ir visiems prieinamoje vietoje.
Kairių jaunųjų ūkininkų ratelis (JUR) pasodino ąžuoliuką ir atidengia paminklinį akmenį. Jonas Keizeris stovi trečias iš dešinės, 1937 m.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugoma ir daugiau panašių eksponatų, tačiau nė vieno nėra su išsiuvinėtu tekstu.
Įrašai lietuvių kalba galėjo atsirasti dėl J. Keizerio nusistatymo Klaipėdos krašte puoselėti lietuvybę.
Iš keturių brolių tik jis vienas pritarė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimui, vadovavo jaunųjų ūkininkų rateliui (JUR). Šeimoje šiuo klausimu kildavo nesutarimų.
Kai susitikdavo visi keturi iš zalcburgiečių save kildinantys broliai Keizeriai, užvirdavo aštrios diskusijos tautiškumo klausimu.
Keizerių šeimos laidojimo marška, 510x33 cm. Austa, lininė, sudurta iš dviejų gabalų siuvimo mašina. Abiejuose galuose juodais šilkiniais siūlais išsiuvinėtas tekstas „Ilsėkis Pakajuje!“ ir ornamentas. Apkraštuota kiauraraščiu juodais medvilniniais siūlais.
Rašyti komentarą