Gruodžio 5 d. Palangos koncertų salėje vyks jūsų koncertas - skambės amžinai populiarūs Antonio Vivaldi „Metų laikai“. Šis daugiasluoksnis kūrinys kviečia perbėgti ir paties pastaraisiais metais, kurie buvo kupini neeilinių įvykių. Grįžkime į vasarą, į „Rheingau Musik Festival“, kuriame 2 mėnesius dirbote kaip „fokus artist“. Ką tai reiškia?
Man - akordeonistui - tai reiškia labai daug. Pastaruosius 4 metus judu ta linkme, kad akordeoną užkelčiau ant aukščiausio laiptelio klasikinės muzikos scenoje.
O „Rheingau Musik Festival“ yra didžiausias privatus festivalis Vokietijoje, labai įtakingas, nes jį kuria žmonės, spaudę ranką legendoms, nuo Leonardo Bernsteino iki šių dienų dievukų.
Festivalio vadovas labai emocingai išreiškė padėką už mano indėlį į šį festivalį. Nepamiršiu akimirkos, kai per paskutinę vakarienę abudu atsiklaupėme vienas prieš kitą.
Tai - simboliai, kurie įsirėžia atminty kaip paveikslėliai, bet kartu tai yra mano instrumento triumfas. O tai, kad už akordeono esu ir jį menine prasme valdau aš, liudija mano paties augimą.
„Rheingau Musik Festival“ rėmuose suskambėjo dvi išskirtinės jūsų sugalvotos programos - „Da Vinčio sapnas“ ir „Naktis muziejuje“ su Philippe Cohen Solal iš „Gotan Project“. Vos jas paskelbus, akimirksniu buvo išparduoti visi bilietai. Vieną jų net teko kartoti. Koks jausmas tapti „sold-out'iniu“ atlikėju užsienyje?
Šią vasarą įvyko labai aiški atskirtis, kai supranti, kad „brandas“ jau yra pastatytas ant tam tikrų kojų, vardas pulsuoja apie intrigą.
Už kiekvienos mano programos pavadinimo slypi koncepcija, kuri nėra paviršutiniška, publika tai įvertinta ir akivaizdžiai matosi, kad bilietus išperka neatsitiktinai.
Du „sold-out“ koncertai įvyko šiame festivalyje, bet ką tik grįžau iš Ciuricho, kur irgi buvo visiškas „sold-out“, patys šveicarai organizatoriai stebėjosi, - sako, niekada šioje salėje nepasiekiame pilno bilietų išpardavimo.
Žinoma, man tai - didelis laimėjimas, kai suvokiu šią dinamiką ir tai, kokioj skalėje esu.
Išparduodamas koncertus tarsi gauni trumpalaikį atsakymą, kad viską darai teisingai, garantuotai sulauksi kvietimo grįžti. Bet kartu tai yra trapu: vieną dieną perka, kitą - gal jau nepirks. Kol perka, galiu tik džiaugtis.
Didelio publikos susidomėjimo sulaukęs koncertas „Da Vinčio sapnas“ pakliuvo į siužetą, kurį Vokietijos ZDF televizija rodė per sekmadienio panoramą „Heute Journal“. Ko gero, tokį susidomėjimą lėmė ir intriguojantis instrumentas, kuriuo grojote - organetas. Tai - Leonardo da Vinci sukurtas akordeono prototipas?
Kai su „Arte“ televizija keliavome po Italiją, užsukome į akordeonų muziejų.
Būtent ten išgirdau apie organetą. Praėjo pusė metų ir staiga gimė idėja sukurti tokią programą, kuri leistų pasikapstyti akordeono vystymo istorijoje, bet hipotetiniu kampu, nes šie instrumentai nėra giminingi tiesiogiai.
Tačiau vien faktas, kad tokį instrumentą norėjo sukurti Da Vinci ir jeigu būtų sukūręs, tas organetas galimai būtų išsivystęs iki akordeono, domino vieną po kito kelti istorijos klodus.
Dažniausiai programos mozaiką dėlioju keliaudamas per laikmečius pirmyn - atgal. Bet šįkart kone akademiškai, nuosekliai keliavome nuo 1500-ųjų pabaigos iki šių laikų muzikos.
Organetą, pagamintą pagal Da Vinci brėžinius, susiradome per parą, Nyderlanduose.
Kai jau jį gavau, maniau, Dieve mano, kaip su šiuo daiktu reikės elgtis - jis toks trapus, sukurtas labiau kaip konceptas nei kaip instrumentas, kuris galėtų iškęsti kelioninį transportavimą, ir juo labiau - mano paties grojimą.
Daugelis anų dienų instrumentų tokie ir buvo - nei gerai derėjo, nei buvo patikimi.
Kokioje vietoje aptikote organetą? Pas seną olandą, gyvenantį pajūrio užkampyje ir turintį muzikos prekių parduotuvę?
Tai buvo senukas, bet ne iš užkampio, buvo ir parduotuvė, bet ne muzikos prekių (juokiasi). Mes su vadybininke Sonja po koncerto Vokietijoje sėdome į traukinį ir išvykome į Hagą. Ten mūsų laukė olandas, kuris gamina klavesinus, bet yra pagaminęs ir organetą.
Tačiau tai - hobis, o pagrindinė jo veikla - frakų nuoma. Sužinojome, kad Nyderlanduose per mokyklos išleistuves įprasta dėvėti fraką, todėl tokie salonai itin populiarūs.
Ir štai mes atvykstame, įeiname į parduotuvę, klientai renkasi frakus, meistro sūnus juos aptarnauja, čia pat išsitraukęs organetą lakuotais nagais juo pagroja. Duoda man pagroti - vos pradedu, įeina kiti frakų klientai...
Jau tai buvo grynas sapnas (juokiasi).
Išsinuomotu organetu Rheingau festivalyje atlikau vieną renesansinę pjesę ir vieną savo improvizaciją. Pasirodymas vyko XII amžiaus vyno saugykloje, lyg senoje koplyčioje, su didžiulėmis vyno statinėmis, tarp kurių sukurta ekskliuzyvi, unikali erdvė koncertams. Viena tų patirčių, kurios niekada nepamiršiu.
Nepamirštamas ir projektas su elektroninės muzikos kūrėju Philippe Cohen Solal, kurio vardas siejamas su kultiniu „Gotan Project“. Pats dar studijuodamas Londono karališkojoje akademijoje esate kūręs elektroninę muziką. Galbūt pažintis su tokio lygio elektroninės muzikos žvaigžde inspiruoja tęsti kūrybą šia kryptimi?
Tokio tikslo neturiu. Bet jau daug metų buvo minčių kurti muziką, kuri sujungtų ir elektroniką, ir mano akordeoną. Visada tai įsivaizdavau kaip dviejų žmonių tandemą. Buvo bandymų, bet nė vienas taip ir neišsivystė.
Kai pristačiau idėją festivaliui ir vadybai, kaip pavyzdį paminėjau „Gotan Project“, nuo kurio svaigau dar būdamas 15-os.
O tada natūraliai iškilo klausimas, kodėl tiesiog nesikreipti į juos? Nors kaip grupė jie nebefunkcionuoja, bet projekto kūrybinė kibirkštis - Philippe vysto solinę karjerą, pasirodo kaip DJ.
Ketinau vykti pas jį į Paryžių, bet mūsų abiejų darbotvarkės lėmė, kad bendravome nuotoliu. Pirmą kartą gyvai susitikome likus porai dienų iki koncertų.
Susitikę sudėjome kartu ir jo, ir mano atliktus namų darbus, ir pavyko nuostabiai viską sujungti. Ko gero, tai - vienas didžiausią vidinę satisfakciją palikusių projektų.
Nebuvo jokios trinties, kaip kartais nutinka tarp dviejų kūrybingų taškų. Buvo fantastiškai lengva ir gera muzikuoti, paliekant atvirą lauką improvizacijoms scenoje.
Kita satisfakcijos banga - pritrenkianti publika. Aš tikėjausi jaunos auditorijos, koncerto erdve neatsitiktinai pasirinkome privatų Wiesbadeno šiuolaikinio meno muziejų - kaip „Mo“ Vilniuje.
O toje erdvėje susirinko žmonės, kuriems apie 60 metų, bet koncerto metu jie besąlygiškai pasinėrė į mūsų diktuojamo ritmo groove, ir, liaudiškai sakant, „tūsino“.
Dėka šio koncerto ir pats muziejus atrado savo naujus kampus. Visgi ne kasdien žmonės tarp milžiniškų paveikslų šoka tango, kažkur tolumoje girdėdami grojantį mane ir Philippe.
Nejaugi po premjeros nepaklausėte vienas kito - kas toliau?
Sakėme, kad kitas toks koncertas privalo įvykti Luvre! (juokiasi) Tiesą sakant, turiu idėjų parodyti šią programą Lietuvoje.
Lietuvą sužavėjo jūsų duetas su Katie Melua, - sulaukėte pasiūlymo kartu sugroti jos hitą. Susitikote Vilniuje, viską nufilmavote, rezultatas - labai sėkmingas! Galbūt užsimezgė draugystė?
Katie Melua - nepaprastai miela asmenybė, kūrybiška, labai gera jos aura. Buvo malonu susitikti ant tos pačios platformos ir atlikti kūrinį gyvai, nes pats, būdamas 16-17 metų, dažnai klausydavausi jos dainų. Man patinka melancholiškos dainos, o tai atitinka Melua žanrą.
Smagu, kad man buvo suteikta visiška laisvė su dainos aranžuote daryti, ką noriu - iki filmavimo niekas per daug negirdėjo, kaip ji skambės.
Tačiau tai nereiškia, kad dabar mudu su Katie Melua susirašinėjame „Instagrame“. Gal ir galėjau gauti privatų telefono numerį, buvau pagalvojęs, kad būtų faina arčiau ją pažinti, bet ji turi draugą, tai... (juokiasi).
Pasidalinkite artimiausių metų planais ir geografija.
Kitais metais suplanuotas turas Taivane su „Mikroorkéstra“, turas Europoje su „The Knights“ orkestru iš Niujorko, 2026-ųjų gruodį taip pat numatyti 8 pasirodymai Hamburgo Elbės filharmonijoje.
2027 metais laukia debiutas su Kvebeko simfoniniu orkestru Kanadoje. 2028-aisiais - turas su Brėmeno kameriniu filharmonijos orkestru.
Gerbėjai Lietuvoje taip pat jūsų pasiilgę. Ko gero, ir mylimi kolegos iš paties suburto kolektyvo „Mikroorkéstra“, su kuriuo vykdote veiklą jau dešimtmetį...
Man šie 10 metų praskriejo kaip spragtelėjimas. Nesuprantu, kaip tas laikas eina, bet jis eina.
Tai - projektinis orkestras, kurio muzikantai groja ir kituose - kameriniuose, simfoniniuose orkestruose. Mane jis labai daug išmokė per tuos 10 metų.
O tai, ką išmokau, naudoju savo tarptautiniame kelyje, nustebindamas ne vieną orkestrą, kad išmanau kamerinio ansamblio mechanizmą. Tai praverčia ir dėstant.
Pats, pabaigęs akademiją Londone, išėjau į gatvę tiesiog kaip pradedantysis muzikantas.
Tai, ką turiu šiandien, galėjau vystyti ne tik savo pastangų, bet ir savo jaunų kolegų bei draugų iš „Mikroorkéstra“ dėka.
Dabar mes leisimės į turą po Lietuvą: gruodžio 5 d. Palangos koncertų salėje pradėsime šventinių koncertų ciklą, užsuksime ir į Šiaulius, Kauną, Panevėžį.
Ačiū už pokalbį.
Martyno Levickio atliekami „Metų laikai“ suskambės šį vakarą LVSO salėje Vilniuje, gruodžio 5 d. - Palangos koncertų salėje, 7 d. - Šiaulių salėje „Saulė“, 16 d. - Kauno VDU Didžiojoje salėje, sausio 3 d. - Panevėžio muzikiniame teatre.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą