Naujai prabilęs Šilokarčemos dvaras

Apie šį leidinį „Vakarų ekspresui“ papasakojo jo sudarytoja, minėto muziejaus Muziejinių tyrimų skyriaus vedėja Asta Bartkevičiūtė.

Kokiais principais remiantis buvo sudaryta knyga?

Tikslas buvo išleisti reprezentacinį ir populiarinamąjį leidinį, pristatantį Šilutės Hugo Šojaus muziejaus ekspozicijas, įrengtas buvusiame Šilokarčemos dvare, atskleisti muziejaus ir dvaro, taip pat aplinkos išskirtinumą. Norėjosi skaitytojams pateikti pagrindinę informaciją, sužadinti jų norą domėtis ir aplankyti dvarą.

Leidinyje aptariami dvaro komplekso pastatai ir dvare įkurtos ekspozicijos, paskutiniųjų dvarininkų Šojų šeima. Pristatoma ir muziejaus padalinių (Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio ir Macikų lagerių ekspozicijų, dvasinės kultūros centro „Eglutė“, restauracijos centro) istorija, veikla ir eksponatai.

Straipsnį apie dvaro parką rašė kraštovaizdžio architektas Egidijus Vidrinskas, tyrinėjantis šį parką ir vedantis ekskursijas, kiti tekstai imti iš muziejaus archyvo – anksčiau muziejininkų surinktos medžiagos, atskirai spausdintų straipsnių. Šalia pagrindinio teksto įdėti ir atskiri skyreliai su įdomiais faktais.

Knyga gausiai iliustruota. Manėme, kad bus įdomu palyginti senesnius ir dabartinius vaizdus, pamatyti svarbiausius ir stebinančius eksponatus, prie muziejaus kūrimo prisidėjusius asmenis.

Knygos pasakojimą papildo ir muziejaus archyvo ikonografinė medžiaga: istorinės nuotraukos, brėžiniai, žemėlapiai, spėjamo Šojų šeimos herbo piešinys. Mažiausiai skelbtos nuotraukos – XXI a. pradžios dvaro komplekso statinių vaizdai iki ir per restauraciją, sovietinės ekspozicijų nuotraukos.

Galima bus palyginti, kaip dvaras ar kiti jo pastatai atrodė anksčiau ir dabar (šiuolaikinės nuotraukos darytos Kęstučio Zdanevičiaus), kartais net daugiau nei šimto metų skirtumu.

Kokiai auditorijai skirtas leidinys?

Kiek žinome, gyventojai labai domisi muziejaus ir dvaro istorija. Iki šiol apie muziejų, jo struktūrą ir istoriją buvo išleistos tik dvi brošiūros 2004 ir 2018 m., tad norėjosi didesnio leidinio. Jis skirtas ir lankytojams, norintiems turėti prisiminimą apie aplankytą objektą, ir kaip dovana istorijos mėgėjams, besidomintiems Pamario kraštu, taip pat - vietiniams šilutiškiams.

Kuo ypatingas Šilokarčemos dvaras?

Daugiau kaip prieš 300 metų (1721 m.) įkurtas dvaras, išgyvenęs klestėjimo, skolų ir atsigavimo laikotarpius, šiandien yra vienas iš geriausiai išlikusių Rytprūsių dvaro kompleksų. Jame XIX–XX a. sandūroje įkurtas pirmasis privatus Klaipėdos krašto muziejus viliojo siekiančius žinių, o jo įkūrėją dr. H. Šojų lankė tarpukario Lietuvos prezidentai, mokslo veikėjai, kiti valdžios ir kultūros elito atstovai.

Sovietmečiu buvęs žemės ūkio mokykla, dabar dvaras atgavo savo pirminę paskirtį – skleisti žinią apie šio krašto paveldą. Pats H. Šojus, laikomas Šilutės miesto mecenatu, buvo labai veiklus ir plataus akiračio žmogus. Skaitydami sužinosite, kokioms draugijoms jis priklausė, kuo domėjosi laisvalaikiu ir ką dirbo.

Kokia yra archeologinių, etnografinių ekspozicijų ištakų būtent dvare istorija? Dvarininkas H. Šojus buvo tarsi muziejininkas... Iš kur ir kokiais būdais atkeliaudavo eksponatai?

H. Šojų laikome pirmuoju muziejininku, davusiu pradžią dabartiniam muziejui. Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose dingo daug vertybių, tačiau išlikusios džiugina ir stebina, bandant įsivaizduoti visai kitokį - daug spalvingesnį, nei iš pradžių galvotumėm, vietinių būrų gyvenimą.

Iš senosios spaudos sužinome, kad Šojai – pats Hugo ir jo sūnus Erichas – savo radinius ir gautus daiktus tvarkė profesionaliai. Rašoma, kad eksponatai buvo laikomi dviejuose dvaro kambariuose, sunumeruoti, ant jų klijuojamos etiketės su informacija apie radimvietę ir eilės numeriu: tai buvo ne šiaip kolekcija, o tikras muziejus. Ne veltui juo taip žavėjosi dr. Jonas Basanavičius, norėjęs bent dalį išsivežti į Kauną.

Tikrai žinoma, kad dvare ne kartą svečiavosi Vokietijos kronprincas Joachimas, tarpukario Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Kazys Grinius, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, Klaipėdos krašto generalgubernatorius Antanas Merkys, Vokietijos kronprincas Joachimas, rašytojas Hermannas Zudermannas, garsūs mokslininkai Eduardas Volteris, Adalbertas Becenbergeris ir kiti.

Didžiausios vertybės, likusios iš Šojaus laikų, yra etnografiniai eksponatai (liaudiško baroko stiliaus valstiečių baldai, XIX–XX a. pr. tekstilė, darbo įrankiai, mediniai mergvakario ir dažyti geležiniai sietynai), archeologiniai radiniai (titnaginiai ir akmeniniai kirveliai, ginklai, segės), dalis herbariumo, asmeniniai suvenyrai iš kelionių po užsienio šalis, dailės kūriniai, raštijos ir ikonografijos fondų eksponatai (žemėlapiai, jūrlapiai).

Deja, kadangi nuo 1944 m. beveik metus dvare buvo apsistojusi Raudonoji armija, dauguma eksponatų buvo be gailesčio sunaudota „karo reikmėms“. Dabar iš Šojaus saugotų eksponatų yra likę apie 1 500 vnt.

Vertingiausias archeologinio rinkinio objektas yra akmeninių kirvelių rinkinys, reikšmingas ir dėl savo senumo (III–II tūkstm. pr. Kr.), ir dėl greičiausiai Ericho Šojaus ranka užrašytų etikečių. Įdomūs ir kiti radiniai.

Daugelis nustemba muziejuje išvydę originalius artefaktus iš Egipto...

XX a. pradžioje paplito naujas laisvalaikio praleidimo būdas – kelionės po užsienio šalis. Pasiturinti Šojų šeima galėjo sau leisti keliauti. Tais laikais šis malonumas užtrukdavo iki pusės metų, nes keliauta laivais, traukiniais.

Yra žinoma, kad Šojų šeima lankėsi Vokietijoje, Italijoje (ten netgi tuokėsi H. Šojaus sūnus Erichas), Šveicarijoje, Norvegijoje, Paragvajuje, Egipte. Manoma, kad iš Egipto parvežta suvenyrinė mumijos skulptūrėlė – ušebtas, dievo Amono statulėlė, staliukai kaljanui, vėduoklės, papuošalai iš kriauklelių ir kiti eksponatai su egiptietiškais motyvais. Kol kas nesame radę paties Šojaus įrašų apie šiuos pirkinius, tačiau patvirtintas faktas, kad Šojus buvo Egipte ir kad šie daiktai – iš jo kolekcijos.

Papasakokite dvaro parko istoriją.

Jis pažymėtas jau 1860 m. žemėlapyje ir buvo atnaujintas, išplėstas H. Šojaus iniciatyva. Pasodinta apie 150 skirtingų rūšių medžių ir krūmų. Gali būti, kad kuriant dvaro parką savo idėjomis dalinosi ir garsusis parkų kūrėjas Eduardas Andrė, nes jis yra lankęsis H. Šojaus dvare.

Nusitęsęs Šyšos upės pakrantėmis, jis tapo miesto parku Varnamiškiu, vėliau perduotu miestiečiams.

Įdomi žinutė, kad H. Šojus inicijavo vasaros restorano įkūrimą miško parke, idant lankytojai galėtų ramiai pailsėti. Paviljoną pastatęs kaimyninis dvarininkas už nuomą buvo įpareigotas prižiūrėti parko takus.

Šiandieninį parką pagyvina skulptūros – jų iki Antrojo pasaulinio karo nestatyta. Dabar galite rasti skulptūras „Bebras“, „Potvynis“, atminimo akmenų alėją, paminklą H. Šojui. Parkas po karo ganėtinai apnyko, bet ir šiandien galima pamatyti japoninį maumedį, sidabrinį klevą, paprastojo klevo Švedlerio formą, japoninę magnoliją, burgundinį ąžuolą.

Ar knygoje stengtasi išryškinti Rytprūsių, arba Mažosios Lietuvos, kultūrinio arealo etnografinės medžiagos unikalumą?

Nors leidinio tikslas buvo pristatyti pagrindinę Šilutės muziejaus ir dvaro, jo parko istoriją, kraštas nuo senų laikų priklausė Rytprūsiams, ir būtent tuos laikus primena Krašto istorijos ekspozicija. Skyrelyje apie ją sužinosite visus pagrindinius įvykius; kitose knygos vietose apie regiono išskirtinumą, sąsajas su vokiečiais primins atskiri eksponatai: atskiri miestų pinigai (notgeldai), rankinukas-termosas „kafijai“, drožinėti mergvakario sietynai, juostelės su dainų žodžiais, skirtos dovanoti ir pan.

Kada ir kur vyks knygos pristatymas bei kur ją galima įsigyti?

Naujasis leidinys jau atkeliavo iš spaustuvės, jį galima įsigyti muziejaus kasoje (dirba antradieniais–šeštadieniais). Knygos pristatymas numatytas 2024 m. sausio 12 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje. Leidinys išleistas 1 300 egzempliorių tiražu, jo leidybą finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Šilutės rajono savivaldybė.