Naujos bronzinio piliakalnio atodangos (3)

Pabaiga. Pradžia ČIA

Atkasta VIII-V a. pr. Kr. datuojama gintaro rinkėjų, žvejų, gyvulių augintojų bei žemdirbių gyvenvietė archeologine medžiaga pranoksta net Vilniaus Žemutinės pilies ar Kernavės tyrimų rezultatus.

Šio straipsnių ciklo paskutinėje dalyje – pajūrio tyrinėtojų įžvalgos, paaiškinančios tyrimų reikšmę tarptautiniame kontekste.

Užpildyta spraga

Šiemet apie mėnesį trukusiuose kasinėjimuose dalyvavo dešimtys žmonių iš Klaipėdos, Vilniaus universitetų, Lietuvos istorijos instituto: vienu metu dirbo net 17 mokslininkų, archeologijos praktikantų, savanorių.

„Pietryčių Baltijos jūros kontekste Kukuliškių gyvenvietė yra vienintelė, įrengta ant jūros kranto. Septynerių kasinėjimų sezonų rezultatai aiškiai parodė, jog čia gyvenę žmonės buvo labai glaudžiai susiję prekybiniais ryšiais su viso Baltijos jūros regiono bronzos amžiaus pajūrio gyvenvietėmis, prekybos centrais. O jų būta Estijoje, Saremos saloje (Asvoje), Elando salose dabartinėje Švedijoje, Biskupine Lenkijoje ir kitur.

Prietryčių Baltijos jūros kontekste Kukuliškių gyvenvietė yra vienintelė, įrengta ant jūros kranto.

Kitaip tariant, iki 2016-ųjų, kai pirmą kartą pradėjome tyrinėti Kukuliškių piliakalnį, Lietuva buvo tarsi pilkoji zona bronzos amžiaus gyvenviečių-prekybos centrų Baltijos jūros regione žemėlapyje. Dabar galime didžiuotis: Kukuliškių gyvenvietė yra bene didžiausia iš visų, ir ji dar atskleis ne vieną paslaptį, nes potencialus tyrinėjimų plotas siekia apie 2 hektarus. Be to, mes tik šiemet patekome į pastatų vidų, tad kiek dar radinių glūdi po žeme, jei atkastume daugiau namų?“ – komentavo tyrimų vadovė, archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Paklausta, ar būtų prasmė ir galimybės atkurti bent nedidelį fragmentą atrastosios bronzos amžiaus gyvenvietės, archeologė tuo neabejojo.

„Geresnės medžiagos nerasi: kuo puikiausiai išlikusios namų struktūros. Ne kuolavietės, kaip geležies amžiaus piliakalniuose, o neįtikėtinai gerai išlikę rąstai, pinučių sienos, tvoros ir visa kita. Kukuliškių organinė medžiaga yra ideali skanseno statyboms. Turėtumėme absoliučiai unikalų turistinį objektą“, - teigė ji.

Unikalus paveldas

Vaizdžiai mūsų pajūryje vykstančių tyrimų mastą palygino archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.

„Ir žiniasklaidos, ir visų besidominčiųjų dėmesys Kukuliškių radiniams, kurie datuojami apie 800 m. prieš mūsų erą, yra visiškai pelnytas. Abejoju, ar iki šiol Lietuvoje buvo rasta tiek daug, tokių didelių medinių statinių liekanų iš priešistorinių laikų. Vieno iš pastatų sienoje čia – gal šeši ar septyni rąsteliai matomi taip, kaip buvo sudėti prieš tūkstančius metų. O kur dar pinučių pertvaros, rąstelių ir lentų grindys, kiti elementai.

Galvojant apie istorinius laikus, Vilniaus Žemutinės pilies ar Kernavės Žemutinio miesto tyrimus, tai retai kada ten buvo aptinkama daugiau negu vienas ar du buvusių medinių pastatų vainikai. Taigi, Kukuliškiai pirmą kartą taip plačiai atveria vartus į bronzos amžiaus pasaulį Baltijos jūros pakrantėje; ir mes dar niekada neturėjome galimybės savo akimis pamatyti taip gerai išlikusių senovės Lietuvos gyventojų namų“, - komentavo jis.

Vienas iškiliausių Vakarų Lietuvos ir pajūrio regiono tyrinėtojų, archeologas hab. dr. prof. Vladas Žulkus išskyrė netikėtumo faktorių.

Išlikusi Kukuliškių organinė medžiaga yra ideali skanseno statyboms.

„Nustebino pati aplinkybė, kad toje vietoje, buvusios Litorinos jūros terasoje, pačiame pajūryje bronzos amžiuje gyveno žmonės. Tiesa, šiandien mes matome labai pasikeitusį vaizdą, kurį lėmė prieš kelis šimtmečius vykę smėlio pustymai. Prieš kelis tūkstančius metų čia buvo mainų centras, apie kurį anksčiau nežinota. Apskritai pajūryje bronzos amžius buvo toks tamsus ir miglotas istorinis laikotarpis, trūko tyrimų, o dabar visi tie radiniai verčia mus galvoti kitaip nei iki šiol“, – sakė mokslininkas.

Jo spėjimu, netikėtas ir tikslingas (išsinešė vertingiausius daiktus) Kukuliškių gyventojų pasitraukimas susijęs su klimato kaita.

„Baltijos jūra plytėjo gerokai toliau į rytus nei dabar, buvo nuslūgusi. Manau, kad žmonės pasitraukė dėl smarkių klimato svyravimų: staigaus atšalimo“, - svarstė V. Žulkus.

Gintaro keliai

Ilgametis Klaipėdos paveldosaugininkas Laisvūnas Kavaliauskas pastebėjo, jog mes kalbame tik apie tai, kas atkasta.

„Tai yra nedideli fragmentai, nes teritorija – apie 2 hektarai, bet ir dabartiniai rezultatai pranoko visus lūkesčius. Tad pagalvokime, kas dar mūsų laukia tęsiant tyrimus. Esu lankęs ne vieną Baltijos jūros regione kasinėtą bronzos amžiaus gyvenvietę Lenkijoje, Vokietijoje, Danijoje, kitur, ir taip gerai išlikusio archeologinio paveldo dar nemačiau. Jei spėsime, kad bronzos amžiuje visame regione buvo panašios tendencijos, tai ir Kukuliškiuose galima tikėtis rasti 50 metrų ilgio namą, kaip Danijoje“, - patirtimi dalijosi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas L. Kavaliauskas.

Jis akcentavo ir vis labiau ryškėjančią gintaro reikšmę.

„Akivaizdu, kad mūsų pajūryje bronzos amžiuje egzistavo tarptautinis prekybos centras, kurio pagrindinis mainų objektas buvo Baltijos gintaras. Jo randama net garsiajame Trojos mieste. Nėra kito varianto, kaip tik prekių judėjimas laivais. Vadinasi, Kukuliškių žmonės dalyvavo tuose procesuose: štai, iš kur kasinėjamoje gyvenvietėje aptikti ir keisti, gal kitoms kultūroms priskiriami radiniai. Apskritai kyla visokių klausimų: kas buvo pirmieji Kukuliškių gyventojai? Ar ateiviai iš kitų kraštų, ar baltų genčių protėviai?“ – mintimis dalijosi L. Kavaliauskas.