Nemandagūs nidiškiai - nepaprastai savitas bei svetimas kuršininkų pasaulis paliko gilų įspūdį

Paulio Isenfelso (1888-1974), vis dar per mažai žinomo Nidos fotometraštininko darbas.

Bet šįkart - ne apie jį. Apie motyvą. Šis idiliškas vaizdas man priminė kuriozinį atvejį, kurį aprašė Nidos mokytojas Henry Fuchsas (1897-1985). 

Net jam, Rytprūsių vaikui, nepaprastai savitas bei svetimas kuršininkų pasaulis paliko gilų įspūdį.

Fuchsui buvo 26-eri, kai jis iš rytiniame Kuršių marių krante esančio Dreižių kaimo atsikėlė į Nidą. 

Jaunas mokytojas jau pirmąją dieną susidūrė su vietinių žmonių keistenybėmis. Kurios nebuvo keistenybės, jei pažįsti kuršininkus. 

Vėliau mokytojas tokį elgesį apibūdino, kaip naivų, bet tikrą ir žavintį. Mat susidurta su vienu iš daugybės... prietarų.

„Pagaliau esu Nidoje. Man buvo paskirtas butas erdviame name. Iš karto pajutau, kad šeimininkai malonūs, patyrę žvejai. Kad atsidaryčiau iš namų atsivežtas dėžes, man reikėjo įrankių.

Nuėjęs į virtuvę, aš mandagiai paprašiau šeimininkės paskolinti kirvį ir reples. 

Jos kategoriškas „Ne!“ buvo man kaip su pagaliu per galvą. Net neišdrįsau papasakoti to savo žmonai. Jau pirmą dieną – ir toks nepaaiškinamas priešiškumas. Tai kas bus toliau?” - svarstė Fuchsas.

Tai buvo tik pradžia. Jaunam vyrui reikėjo net prisėsti iš nuostabos dėl to, kas įvyko vėliau.

„Maždaug po pusvalandžio šeimininkė man kuo mieliausiai atnešė prašytus įrankius. Ji vis atsiprašinėjo, jautėsi šiek tiek nepatogiai, bet kartu buvo išdidi ir tikra, kad ji kitaip negalėjo pasielgti.

„Aš niekaip negalėjau duoti Jums šių įrankių, nes žvejai kaip tik kėlė bures, jie nebūtų nieko pagavę“. 

Į mano klausiantį žvilgsnį ji atsakė „Jūs tikriausiai nežinote, kad jeigu išplaukiant žvejoti ką nors iš namų paskolini, visa laimė išslysta iš rankų“.

Mokytojas susidūrė su Kuršių nerijos žvejų bendruomenės fenomenu. Giliai tikintys žmonės, evangelikai liuteronai, stropiai sekmadieniais ėję į bažnyčią, ir šią dieną net buvo draudžiama žvejoti, dirbti. 

Tuo pačiu jų kasdienybėje kiekviename žingsnyje galėjai rasti prietarų ir net burtų apraiškų. Regis, nesuderinamų su krikščioniška pasaulėžiūra.

Jie tokie buvo. Kitokie negalėjo būti. Tokius juos per šimtmečius suformavo gyvenimo būdas: žvejyba. Ją lydėjo sėkmės arba nesėkmės faktorius. 

Šeimas maitino marios. Žvejai skęsdavo. Jie niekada nebuvo tikri, ar grįš į krantą su gausiu laimikiu, ir šeima galės vykti į miestą (taip vadino Klaipėdą) ar Šilokarčemą parduoti žuvį. 

Nusipirkti daržovių, audinių, virvių ir visko, ko negausi pusiasalyje.

Jie niekada nebuvo tikri, ar grįš apskritai, ir našlei teks neišvengiama skurdaus, sunkaus gyvenimo dalia. Tėvai plaukdavo su sūnumis.

Nuskęsdavo irgi kartu. Mirti bijojo, todėl susigalvodavo ritualų ir prietarų.

Senieji atvirukai yra daug daugiau, nei įamžinti praeities vaizdai. Jie pasakoja. Jie atgyja. Leidžia prisiliesti prie to, ko niekada nebebus. 

Leidžia papasakoti apie įstabaus mūsų pajūrio, pamario krašto istoriją.