(Ne)paveldas: Adomo Brako dailės mokyklą sugadino renovacija?

A. Brako dailės mokyklos pastatų kompleksas susideda iš dviejų dalių - buvusio Rumpiškės dvaro gyvenamojo pastato, paskutinį kartą perstatyto XX amžiaus pradžioje, ir naujojo priestato, statyto 1979-aisiais.

Senas dvaras

Nuo XVII a. vidurio žinomo Rumpiškės dvaro išorė santūri, tačiau vidus yra iškilmingesnis. Vieni ryškiausių jo elementų - kesoninės vestibiulio lubos, medinės sienų apdailos detalės, židinys vestibiulio centre, į antrąjį aukštą vedantys centriniai laiptai.

Rumpiškės dvaro gyvenamasis pastatas yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Tarpukariu dvaro pastatas buvo naudotas greta buvusio oro uosto reikmėms, pokariu pritaikytas gyvenamajai funkcijai, o 1971 m. suremontuotas ir paskirtas dailės mokyklai.

Pastatė priestatą

Mokyklai apsiėmus ugdyti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius - 1979-1980 m. pagal architektės Aldonos Blažienės projektą pastatytas priestatas.

Priestato architektūra atspindi charakteringus to laikmečio bruožus.

Aplink kelis kartus mažesnį istorinį klasicizmo bruožų turintį pastatą priestatas komponuotas pasitelkiant tuomet madingą tūrio komponavimo koncepciją - suskaidyti jį segmentais (klasių blokais), suformuojant erkerius, dalį pastato pakeliant ant kolonų, o pirmo aukšto erdvę paliekant pėstiesiems.

Fasadų apdailai panaudotas „draskytos“ faktūros tinkas, vizualiai artimas Mažosios Lietuvos architektūrinei tradicijai.

Siekiant vizualiai sumažinti tūrius, pasirinkti tuomet ypač populiarūs vienšlaičiai keraminių čerpių stogai.

Mansardoje įrengtos originalios dailės studijos ir salė su dvipusiu šoniniu ir viršutiniu apšvietimu.

Iki rekonstrukcijos priestatas vertintas kaip vienas ryškesnių kritinio regionalizmo architektūros pavyzdžių pajūryje.

Paskutinė pastato rekonstrukcija baigta 2015 m. Jos metu restauruotas buvusio Rumpiškės dvaro pastatas, atnaujinta fasado apdaila, pastatui sugrąžinta autentiška žalsva spalva.

Pakeistas ir apšiltintas stogas, įdėti nauji langai, atnaujinti inžineriniai tinklai, restauruotos išlikusios autentiškos vidaus interjero detalės.

P. Džervaus tyrime architektai labiausiai diskutuoja dėl pakitusios A. Brako dailės mokyklos priestato išvaizdos.

Pradinis žavesys ir pagarba kontekstui

Daugelis architektų ir istorikų prisimena pastatą kaip išskirtinį ir sėkmingą savo laikmečio pavyzdį, pasižymintį jautrumu aplinkai ir kokybiškais sprendimais.

Architektas Mantas Daukšys dalinasi asmeniniais prisiminimais:

"Šis objektas turėjo unikalumo bruožų ir tikrai savo laiku buvo gražus.

Pats jame mokiausi piešimo, man jis kėlė žavesį.

Ir priestatas klaipėdietiškas atrodė, turintis kurortinės architektūros bruožų, panašių į tuos, ką matydavome Kuršių nerijoje ir Palangoje."

Architektas Vaidotas Dapkevičius lygina A. Brako dailės mokyklos priestatą su kitais to meto projektais ir pabrėžia jo kompozicinį pranašumą.

„Šio komplekso atvejis, lyginant su Eduardo Balsio gimnazija, geresnis, teisingesnis kompozicinis balansas, pagarbesnis tai istorinei architektūrai, prie kurios vienaip ar kitaip taikytasi“, - sako architektas apie mokyklos priestatą.

Istorikas Vasilijus Safronovas atkreipia dėmesį į pastato netipiškumą ir panaudotas medžiagas.

"Sovietmečiu suprojektuota dalis - netipinis pastatas, pritaikytas prie konteksto.

Įdomu tai, kad apdailos medžiagos, kurios buvo panaudotos, skyrėsi nuo tų, kurios buvo masiškai naudojamos ano meto kontekste."

„Disneileidizacija“

Pastato renovaciją dalis P. Džervaus tyrime dalyvavusių ekspertų laiko architektūrine nesėkme, sunaikinusia pirminį pastato charakterį.

"Kaip architektūrinę nesėkmę galima įvardinti pastatui atliktą renovaciją, nors pati renovacija ir sprendžia svarbius klausimus, bet po renovacijos prarastas pirminis architektūrinis vaizdas - spalvinis koloritas, medžiagiškumas.

Jei gerai pamenu, anksčiau buvo geras senas granitinis tinkas, kuris dėl renovacijos yra prarastas.

Nueita „disneileidizacijos“ keliu. Persiko spalvos ir smulkiagrūdžio tinkelio renovacijos vizualiai sugadina išskirtinius pastatus", - griežtai pasisako architektas Aurimas Baužys.

Jam antrina ir architektas Rolandas Rakevičius. Jo nuomone, rekonstrukcijos metu prarasti esminiai pastato kompozicijos elementai.

"Šis kompleksas, mano manymu, yra sugadintas. [...] Šiandien matome, kad vienas pagrindinių iš architektūrinės išraiškos elementų - išoriniai laiptai - pašalinti.

Taigi, pradinė pastato kompozicija sunaikinta. Net ir fasadų medžiagos spalvos pakeitimas yra sugadinimas", - įsitikinęs R. Rakevičius.

Kiti ekspertai yra nuosaikesni. Vaidotas Dapkevičius mano, kad sprendimas derinti spalvas prie senojo dvaro yra pateisinamas:

"Matosi, kad nesenos renovacijos metu buvo bandyta derintis prie istorinio spalvinio sprendimo.

Asmeniškai man toks požiūris ir metodas nekliūna, toks sprendimas galimas ir pateisinamas - tai atnaujinimo projekto autorių sprendimas ir jų atsakomybė."

Pamokos ateičiai

Šis atvejis išryškino bendrą problemą - kaip atnaujinti sovietmečio pastatus, neprarandant jų vertingųjų savybių.

Architektė Gerda Antanaitytė kelia klausimą apie bendrą supratimą ir sprendimų priėmimo kultūrą:

"Idealiu atveju jis turėjo būti kitaip renovuojamas. Pas mus visuomenėje yra bendra renovacijos samprata, o kiek esame pajėgūs ją pakeisti - atviras klausimas. [...]

Galima padaryti taip, kad nereikėtų įpaveldinimo, bet būtų rastas būdas išlaikyti pastatą tokį, koks jis buvo originaliai sukurtas - neaptepant, neapklijuojant, neprarandant gražių detalių, nepadarant „frankenšteino“ kažkokio..."

Mantas Daukšys siūlo leisti pastatams „kvėpuoti“, vengiant griežtų apribojimų, kurie dažnai duoda priešingą efektą.

„Institucinis saugojimas čia ir panašiuose objektuose nespręstų jokios problemos. Griežto saugojimo režimas, atvirkščiai, - dažnai nulemia tai, kad pastatas tampa apleistas, nuniokotas, o tuomet jau, žiūrėkit, tikrai reikia jį griauti ir perstatyti.

Todėl turėtume leisti kvėpuoti pastatams, kalbėti apie jų vertę, pasakoti jų istoriją", - reziumuoja M. Daukšys.

Tikimės, kad straipsnių ciklas „(Ne)paveldas“, platesniam skaitytojui ratui pristatęs architekto P. Džervaus tyrimą, atliepė šį siekį.