(Ne)paveldas: Buitinio aptarnavimo rūmų netektis sugriaus architektūrinę sistemą

Vizija

Šiuo metu pastatas aptvertas statybine tvora.

Anksčiau buvo skelbta, kad šių metų antrąjį ketvirtį turėtų prasidėti šio pastato griovimo darbai ir naujo 38 tūkst. kvadratinių metrų ploto paslaugų, prekybos ir laisvalaikio centro su 550 vietų požemine automobilių stovėjimo aikštele statyba.

Taip pat planuojama sutvarkyti aplink projektuojamą pastatą esančias Kalnupės, Raudonės ir Šturmanų gatves, šalia jų įrengti papildomas automobilių stovėjimo vietas, pėsčiųjų takus, aikštę-parką su vaikų žaidimų aikštele, kavinių lauko zonomis, fontanu, suoleliais.

Vilniaus bendrovė „Oslo nekilnojamasis turtas“ į šį projektą ketina investuoti apie 50 mln. eurų.

Vieta šeimos šventėms

P. Džervaus tyrime primenama, kad 1980 m. iškilusių Buitinio aptarnavimo rūmų architektas buvo Eugenijus Arkušauskas.

Šis specializuotas architektūrinis kompleksas buvo skirtas šeimos šventėms.

Anot jo sumanytojų, čia bus „galima ištaigingai atšvęsti vestuves“ ir paminėti kitus svarbius daugiabučiuose įsikūrusių šeimų įvykius.

„Ko gero, šį funkcinį tipą, panašiai kaip Santuokų rūmus, galima priskirti prie sovietinės sistemos “išradimų".

Pastato išorė - klasikinis klaipėdietiškas raudonų plytų mūras. Visomis išgalėmis stengiantis išvengti dėžutės efekto stambus statinio tūris suskaidytas smulkesniais elementais, tarsi surenkant objektą iš kaladėlių.

Savo estetika, ypač stoglangių elementais, jis itin panašus į geltonų plytų analogiškos paskirties pastatą Šiauliuose (architektas Algimantas Alekna, 1981).

Visgi eksterjeras vargu ar atspindi specifinę, šventėms skirto pastato funkciją. Greičiau tai dar vienas visuomeninis vėlyvojo sovietmečio statinys.

Kiek daugiau pastangų įdėta interjere. Vestibiulyje buvo panaudotas poliruotas granitas, baltas marmuras, pasitelkti specialiai šiam objektui sukurti meno kūriniai, veidrodžių sienelės ir pan.

Šalia naujos poliklinikos iškilęs objektas įsiliejo į Taikos pr. visuomeninių pastatų liniją", - rašoma P. Džervaus tyrime.

Vertingas autorinis kūrinys

P. Džervaus apklausti ekspertai vieningai pažymėjo, kad Buitinio aptarnavimo rūmai - ne eilinė dėžutė, o ambicingas, autorinis kūrinys.

Architekto Vaidoto Dapkevičiaus vertinimu, pastatas buvo kurtas ne vakuume, o kaip darni kompozicijos dalis, kartu su aplinkine erdve, greta esančia poliklinika ir kitais to laikmečio statiniais.

Istorikas dr. Vasilijus Safronovas pasisakė, kad šis objektas buvo unikalus „savo kompozicija, tūrių išdėstymu, aplinkos suformavimu“. Jo nuomone, paradus šį pastatą, bus pažeista vėlyvuoju sovietmečiu formuota vieningo stiliaus visuomeninių pastatų sistema, kuri būdinga šiai Taikos prospekto atkarpai..

Architektas Rolandas Rakevičius vardina pastato išskirtinumus: „fasadinė išraiška, tūrių žaidimas. [...] aiškiai suprantama kompozicija, tarsi sudėliota iš “dėžučių„ - tūrių perstūmimai, peraukštėjimai, konsolės, netgi lenkti elementai, atviras mūras, kitos detalės, padarančios pastatą atpažįstamu, unikaliu.“

Pasak architekto Manto Daukšio, Buitinio aptarnavimo rūmai nebuvo tiesiog funkcinis statinys, tai buvo objektas, kuriame aiškiai matomos meninės kūrybos pastangos.

Architektas Aurimas Baužys jį pavadino „mistiniu pastatu“, kurio sudėtinga, bet įdomi struktūra su vidiniu aptarnavimo kiemu ir skirtingais blokais turėjo aiškų klaipėdietišką, regioninį stilių.

Ekspertų nepaklausė

Tad kodėl šis autorinis architektūrinis darbas buvo pasmerktas?

Aurimas Baužys taikliai įvardija problemos esmę: "Verslas šiais laikais turi kiek kitokį įsivaizdavimą, linkstama prie tipinio modelio - vientisas bendros erdvės pastatas su ratu einančiu koridoriumi, kurio šonuose tipinės parduotuvėlės nišose, kurias galima labai greitai pakeisti.

Tokiam modeliui esamas pastatas su savo struktūra netinka.

Būtent šis funkcijos ir formos neatitikimas tapo mirties nuosprendžiu."

Ekspertų žodžiuose juntamas kartėlis dėl to, kad miestas ir jo institucijos nepadarė visko, kad išsaugotų šį unikalų kūrinį.

Mantas Daukšys kelia esminį retorinį klausimą, atspindintį platesnę miesto vizijos stokos problemą:

"Turbūt norėčiau, kad savo laiku būtų rastas būdas šį pastatą pritaikyti.

Kažkada savivaldybė turėjo planų statyti biblioteką, kodėl šiame pastate to nebuvo galima padaryti?

Meilė savo miestui labai svarbu, miestui su visais savo objektais ir jų istorijom iš praeities, kad mums patiems būtų malonu vaikščioti po miestą ir tas istorijas skaityti", - sako M. Daukšys.

Istorikas V. Safronovas apgailestauja, kad nors pastato vertės buvo nustatytos ir įvardintos, „ta informacija liko neperskaityta, nesužinota, nebuvo imtasi veiksmų šioms vertėms išsaugoti.“