Neužpustyti Liudviko Rėzos kultūros bokštai (2)

Pabaiga. Pradžia čia

Apie fenomenaliojo Kuršių nerijos sūnaus biografiją, kūrybinį palikimą bei teminių metų renginius „Vakarų ekspresui” papasakojo Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro direktorė Sonata Vaitonienė.

Kokius esminius L. Rėzos nuopelnus mūsų krašto kultūrai, istorijai išskirtumėte?

L. Rėza 1810 m. kreipėsi į Prūsijos vyriausybę, siekdamas išsaugoti nuo XVIII amžiaus pradžios Karaliaučiaus universitete veikusį Lietuvių kalbos seminarą. Buvo paskirtas pertvarkyto Lietuvių kalbos seminaro, kuriam vadovavo net 30 metų, direktoriumi ir dėstytoju (buvo teologijos profesorius). Išugdė ne vieną lietuviškos raštijos veikėją.

Tais pačiais 1810 m. Karaliaučiuje organizavo lietuviškos Biblijos draugiją. 1816 m. parengė naują, pagal originalo kalbas moksliškai redaguotą trečiąjį lietuviškos Biblijos leidimą. Jis buvo ne tik labai reikalingas Prūsų Lietuvos parapijoms, bet ir pasižymėjo kalbos, stiliaus ir vertimo kokybe. 1824 m. parengė ir ketvirtąjį lietuviškos Biblijos leidimą.

Vienas svarbiausių L. Rėzos darbų: 1818 m. pasirūpino išspausdinti pirmąjį originalų lietuvių kalba su vertimu į vokiečių kalbą veikalą – Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, kuri žymi lietuvių literatūros pradžią. Įvade L. Rėza pateikė išsamią K. Donelaičio kūrybos charakteristiką.

1825 m. Karaliaučiuje išspausdintas L. Rėzos parengtas lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos, oder Lithauische Volkslieder“, todėl L. Rėza pagrįstai laikomas lietuvių folkloristikos pradininku, sistemingai rinkusiu ir moksliškai tyrusiu Prūsijos lietuvių dainas ir melodijas. Tai atvėrė kelią tolesniems lietuvių folkloro tyrimams Europoje.

1834 m. išleido enciklopedinio pobūdžio dviejų dalių leidinį apie Rytų ir Vakarų Prūsijos evangelikų liuteronų kunigus: „Trumpos žinios apie visus nuo 1775 Rytų Prūsijos evangeliškose bažnyčiose tarnavusius pamokslininkus; Trumpos žinios apie visus nuo Reformacijos pradžios Vakarų Prūsijos evangeliškose bažnyčiose tarnavusius pamokslininkus“. Šis leidinys turi išliekamąją vertę tyrinėjantiems Prūsijos valstybės kultūros ir religijos istoriją.

1812-1814 m. karų su Napoleonu metu, kaip karo kapelionas su Prūsijos armija nukeliavo iki Paryžiaus, apsilankė ir Londone. Patirtus įspūdžius, perpintus su Prūsijos karalystės patrioto nuostatomis, jis užrašė dienoraštyje „Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“, kuris buvo išspausdintas Berlyne 1814 m.

L. Rėza rašė ir eilėraščius vokiečių kalba, išleido rinkinius „Prutena“ (1809 m., 1925 m.). Minėti leidiniai atspindi, kas jam buvo brangiausia: tai – tikėjimas, kalba, tauta ir poezija.

Jei ne L. Rėza, ar šiandien žinotume apie K. Donelaičio „Metus“?

Sunku pasakyti, ar pusę amžiaus rankraštyne pragulėjęs K. Donelaičio (1714-1780) kūrinys būtų išlikęs, ar kas nors kitas būtų ryžęsis „Metus“ išleisti. Išties turime būti dėkingi būtent L. Rėzai, kad šiandien galime didžiuotis, skaitydami „Metus“.

Galima svarstyti, jog L. Rėzai tiesiog sekėsi: jis visada ir visur atsirasdavo tinkamu laiku. 1806 m. L. Rėza įstojo į slaptą vyrų organizaciją: Karaliaučiaus masonų ložę „Po trimis karūnomis“ (vok. Zu den drei Krönen). Tai turėjo didelę reikšmę L. Rėzai realizuojant savo leidybinius sumanymus.

Minėtoje organizacijoje L. Rėza pasižymėjo kaip iškalbingas pamokslininkas, oratorius, vengiantis šabloniškų pamokslų iš lapelio, nes „malda iš širdies, nors paprasta, kukli, yra daug veiksmingesnė nei iškilmingiausia, bet perskaityta iš popieriaus.“ (L. Rėzos citata)

Masonų ložėje L. Rėza susipažino su kunigu Johanu Gottfriedu Jordanu, kuris jam perdavė K. Donelaičio „Metų“ rankraštį tikėdamasis, kad L. Rėza, kaip geriausiai išmanantis lietuvių kalbą, geras redaktorius bei leidėjas, neleis šiam rankraščiui pražūti.

„Metai“ - pirmasis lietuvių grožinės literatūros šedevras, kuriame lietuvių kalba pakelta iki klasikinės literatūros lygio. Poemoje išsaugotas XVIII a. lietuvių valstiečių gyvenimo, papročių ir pasaulėžiūros vaizdas, todėl galime kūrinį laikyti lietuvių literatūros ir tautinės savimonės pamatu.

Tai mums yra aišku dabar, o kai 1818 m. L. Rėza leido „Metus“ Karaliaučiuje, buvo sunku rasti lėšų ir palaikymą.

Norėdamas pagrįsti leidinio vertę ir siekdamas, kad kūrinys būtų suprantamas, vertinamas Vakarų Europoje, L. Rėza parengė poemos vokišką vertimą ir mokslinį įvadą. Leidinys pasirodė vokiečių kalba su lietuvišku originalu ir buvo pavadintas „Das Jahr in vier Gesängen“.

Kokiomis aplinkybėmis L. Rėza tapo Prūsijos kariuomenės kapelionu? Ką jam davė ši patirtis?

Net penkiolika metų L. Rėza buvo pasišventęs sielovadininkas. Šias pareigas vykdė pagal valdžios paskyrimą. Kopė karjeros laiptais: iš pradžių buvo įgulos, o vėliau ir visos brigados karo kapelionas.

Savo karius lydėjo Napoleono karuose. Su jais kartu keliavo ir gyveno, kiekvieną dieną juos laimino ir sakė pamokslus palaikydamas dvasiškai bei skiepijo patriotiškumą valstybei. Sužeistus karius slaugė, o mirties akivaizdoje suteikdavo jiems viltį perduodamas Dievo globon.

L. Rėza pagrįstai laikomas lietuvių folkloristikos pradininku.

Karas L. Rėzai iš arti atskleidė Europos mastą, tautų likimų trapumą, istorijos jėgą ir žmogaus pažeidžiamumą. Tai buvo skaudi patirtis, kai kiekvieną dieną susiduri su laikinumu ir artimų žmonių mirtimi.

Jaunystėje, manau, L. Rėza buvo labai smalsus, ryžtingas, drąsus ir sąžiningas valstybės patriotas. Karo patirti išgyvenimai, kai ne kartą jo paties gyvybė buvo atsidūrusi pavojuje, tikriausiai L. Rėzą privertė susimąstyti apie gyvenimo prasmę ir tai, ką jis gali palikti, nuveikti savo tautos labui.

Net karo sąlygomis L. Rėza nenutraukė tiriamojo darbo. Lydėdamas karių būrius jis ir toliau rinko mokslinę medžiagą ir, pasitaikius progai, nusukdavo į šoną: lankydavosi įvairiausiose didžiųjų miestų bibliotekose, ieškojo įtakingų bendraminčių. Kelionės po įvairias Europos šalis praplėtė jo kultūrinį akiratį.

Papasakokite, kokios veiklos numatytos 2026-aisiais – Liudviko Rėzos metais Neringoje?

Tai bus visus metus truksiantis renginių, iniciatyvų ir kultūrinių susitikimų ciklas. Nuo Pamario dainų iki gyvo kultūrinio dialogo.

Bus pristatomi nauji turistiniai maršrutai, ekskursijos, pažintiniai žygiai, skirti L. Rėzos asmenybės pažinimui: „Užpustytų Karvaičių kaimas“, „Rėzos kūrybos pėdsakais“, „Rėzos biografija“ (maršrutas: Preila – Karvaičių kopa), „Rėzos biografijos ir kūrybos pėdsakais“. Taip pat – edukacijos, viešos paskaitos ir kultūriniai susitikimai.

Nepoleono karų metu kapelionu tarnavęs L. Rėza keliavo po Europą ir praplėtė savo akiratį.

Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centras šiemet kvies žmones į žygį „Kur kopos kadaise skyrė, dabar jungia“: Kunigo keliu per kalnuotas parabolines kopas. Vasarą vyks paskaitų ciklas, skirtas L. Rėzos kūrybinio palikimo pažinimui ir apmąstymui „(Ne)pažįstamas Martynas Liudvikas Rėza“.

Jau tradicinis, kasmet Juodkrantėje vykstantis folkloro festivalis „Pūsk, vėjuži!“ 2026 m. rugpjūčio 26 d. – rugsėjo 10 d. bus taip pat skiriamas L. Rėzos 250-osioms gimimo metinėms paminėti.

Dailininkai Jūratė Bučmytė ir Albertas Krajinskas jau turi paruošę parodą „Užpustyto kaimo gyvastis“, kurią žadame pristatyti Vilniuje ir Juodkrantėje.

Renginiais neapsiribosime: leisime atributiką, atvirukus su L. Rėzos eilėmis bei mintimis; visa Neringa šiemet dvelks L. Rėzos dvasia. Tad kviečiame visus sekti informaciją, dalyvauti iniciatyvose ir per šiuos metus L. Rėzą pažinti giliau.