Nuoskauda dėl istorinės neteisybės, suvokimas, kad Klaipėdai buvo lemta kitokia dalia
Pabaiga. Pradžia 2021 06 19
Laimėjusi šį karą, Lenkija prisijungė vakarines Ordino valstybės žemes, o didįjį magistrą pavertė savo vasalu.
LDK į šį karą nesikišo ir neparėmė aktyviai į jį įsitraukusių žemaičių, kurie, kaip žinome, ne kartą puolė ir niokojo Klaipėdą ir jos apylinkes, o 1455 m. netgi buvo užėmę patį miestą.
Reikia pritarti nuomonei, kad Lietuva tuomet prarado gerą progą pakeisti Melno taika nustatytas sienas ir gauti priėjimą prie Baltijos jūros.
Galima netgi teigti, kad, veikdama drauge su Lenkija, Lietuva galėjo visą Nemuno žemupį, deltą ir Kuršių marias paversti savo vidaus vandenimis.
Tuometinis LDK politinis elitas nesiėmė jokių konkrečių veiksmų dėl keleto priežasčių, viena iš jų - politinė - jau seniai pastebėta: Lietuvai buvo nenaudinga silpninti Ordiną kaip potencialų sąjungininką galimo konflikto su stiprėjančia Lenkija atveju.
Visas dėmesys Trylikos metų karo metu buvo sutelktas į Podolę ir Voluinę siekiant, pasinaudojus užsitęsusiu karu, ginklu atsiimti Lenkijos užimtas pilis ir žemes.
Tačiau buvo dar vienas, ne taip krentantis į akis, tačiau svarbus veiksnys, turėjęs įtakos Vytauto politikai, o vėliau paskatinęs LDK neutralumą Trylikos metų karo metu - tai natūralaus stipraus ekonominio intereso nebuvimas.
Už Vytauto ir jo įpėdinių pečių nebuvo solidaus ir įtakingo lietuvių pirklių sluoksnio, suinteresuoto Klaipėdos uostu.
Pvz., bent jau antroje XV a. pusėje Lietuva prekiavo grūdais su Prūsija (Gdansku), bet grūdų savininkai (didysis kunigaikštis, Vilniaus vyskupas ir kt.) neturėjo po ranka vietinių, Lietuvos pirklių, kurie būtų pajėgūs aptarnauti tokias prekybines operacijas.
Tuo tarpu prekybos, verslo interesai visais laikais vaidino labai svarbų vaidmenį politinėje ekspansijoje.
Čia užtenka priminti Hanzos pirklių vaidmenį tiek apskritai vokiškajame „traukime į Rytus“, tiek konkrečiai vokiečių riterių ekspansijoje į baltų genčių žemes.
Mūsų kontekste taip pat labai svarbu prisiminti, kaip dėl pirmenybės suteikti Klaipėdai miesto teises varžėsi Hanzos miestai Dortmundas ir Liubekas.
Savo ruožtu galima nurodyti kelias tokio ekonominio intereso nebuvimo tuometinėje Lietuvoje priežastis.
Visų pirma logišku susiklosčiusios situacijos paaiškinimu būtų ilgametis alinantis karas su Vokiečių ordinu, kurio metu buvo niokojamos ištisos etninės Lietuvos sritys.
Vien Žemaitijoje tuomet ištuštėjo ir virto dykra didelė dalis teritorijos.
Ekonominis gyvenimas buvo paralyžiuotas, todėl jūrų uostas nebuvo pirmaeilės svarbos dalykas.
Be to, pagrindinės Lietuvos stambiųjų žemvaldžių valdos koncentravosi rytinėse LDK žemėse, dėl to jiems nerūpėjo Baltijos pajūris ir Klaipėda, jų dvarų produktai ir kitos prekės buvo gabenamos Dauguvos vandens keliu į Rygą.
Padėtis pamažu pradėjo keistis tik XVI a., kai tarp LDK politinio elito pasigirdo raginimai kovoti dėl Klaipėdos.
Tačiau ir tuomet tokią poziciją lėmė, matyt, ne tiek akivaizdus XVI a. etninės Lietuvos ekonomikos atsigavimas, kiek Smolensko ir Uždnieprės praradimas bei iškilęs pavojus netekti Kijevo, Polocko ir Vitebsko.
Taip manyti verčia XVI a. Lietuvos užsienio politika, kai dėl didėjančių prekybos apimčių išryškėjusią uostų stygiaus problemą Lietuvos didikai bandė spręsti veldamiesi į Livonijos karus, tuo akivaizdžiai parodydami savo prioritetus.
Galiausiai būtina priminti iš esmės pačią svarbiausią aplinkybę - istoriškai susiklosčiusį Nemuno vidurupio ir žemupio arealo ekonominį atsilikimą.
Faktai liudija, kad Vyslos ir Dauguvos upėmis prekių mainai tarp Rytų ir Vakarų Europos prasidėjo žymiai anksčiau, o Klaipėdos įkūrimą visgi apsprendė ne ekonominiai, bet visų pirma kariniai strateginiai Vokiečių ordino interesai.
Rašyti komentarą