Po „Sebastijano“ premjeros

Teatro meno vadovas ir režisierius Alvydas Vizgirda prie šios pjesės sugrįžo antrą kartą. Originaliu pavadinimu režisierius pjesę buvo pastatęs dar 1994 m. teatre „Liepų gatvėje 68“.

Pasak A.Vizgirdos,  prieš tris dešimtmečius tai buvo „per anksti Lietuvai“, nors pjesė, kritikų vadinama „jausmų drumstėja“, parašyta 1958-aisiais. Spektaklis sėkmingai suvaidintas tarptautiniame teatrų festivalyje Lione (Prancūzija), bet mūsiškis žiūrovas jo nepriėmė, tad buvo rodomas labai trumpai.

Naujajame A. Vizgirdos spektaklyje „Sebastijanas“ vaidmenis kuria aktoriai Vilija Gruodytė-Šeputienė, Auksė Naujokienė, Aurimas Pintulis, Vilma Ptašinskaitė, Ramūnas Šeputis ir Pijus Šiaulys. Pjesėje skambančių muzikinių motyvų autoriai Elias Faingersh (Švedija) ir Edvinas Vasiljevas, kostiumų dailininkė – Aina Zinčiukaitė.

„T. Viljamso pjese „Netikėtai praėjusią vasarą“ susižavėjau dukart. Pirmąjį sykį skaitydama originalą, antrąjį – stebėdama repeticijas, matydama režisieriaus bei aktorių kuriamą interpretaciją ir realybe virtusią istoriją-spektaklį „Sebastijanas“.

Šeši ryškūs, kontraversiški personažai, reikalaujantys, pasak A.Vizgirdos, „keisto“ apdaro, kurį kurdama stengiausi, kad „keistumas rūbe“ neuždominuotų scenoje, neužgožtų aktorių kuriamo vaidmens.

Veikėjų įvaizdžiai projektuoti keliomis kryptimis. Visų pirma – tai veikėjai, reprezentuojantys labai aiškų socialinį sluoksnį, antra – jie tarsi žmonės-povai, tačiau jų žavesys šaltas, tiksliai apskaičiuotas, kaip viena  priemonių santykiams su kitais, kurie turi ryškų manipuliacijos atspalvį.

Mano kurtas veikėjų kostiumas yra kiautas, skydas, savo forma bei linija ne tik reprezentuojantis skirtingas pasaulėžiūras, patirtis, bet ir nubrėžiantis konkrečią ribą, neleidžiančią per daug priartėti prie jų vidaus“, – sakė po premjeros pakalbinta dizainerė A. Zinčiukaitė.

Naujasis „Sebastijanas“ pagal T. Viljamsą ir A. Vizgirdą – tai intriguojantis,  meistriškas kūrinys, komiška drama su „beveik detektyvine“ siužeto linija, reikalausiantis dėmesio ir neleisiantis publikai „atsipalaiduoti“.  Štai kelios įžvalgos, pirmieji įspūdžiai po premjeros.

Teatrologė Jūratė Grigaitienė: „Turbūt senokai teatre mačiau tokį emociškai ir vizualiai stiprų finalą kaip „Sebastijane“.  Spektaklio pabaiga buvo tokia iškalbinga ir išraiškinga, kad žiūrovams prireikė kelių akimirkų, kol atsitokėję sugrįžo į save ir pradėjo ploti.

Tai rodo didelį aktorių ir, žinoma, režisieriaus profesionalumą bei teatro išmanymą. Iki šio stipraus kulminacinio taško šeši aktoriai ėjo labai tikslingai ir palaipsniui augino įtampą, kuri sprogo spektaklio finale.

Visi, o ypač Aurimas Pintulis (Daktaras) nuo pradžios iki pabaigos buvo temoje, žanre, alsavo vienu ritmu, padėdami vienas kitam sukurti laukimo įtampos prisodrintą T. Viljamso pjesės „Netikėtai praėjusią vasarą“ pastatymo atmosferą“.

Kultūros apžvalgininkė Sondra Simana: „Žodis „premjera“ mūsų laikais skamba kaip dar visai „žalias" spektaklis, tačiau tai, kas buvo parodyta šiandien, išties yra premjera.

Einant žiūrėti A.  Vizgirdos spektaklių visada žinai, kad pirmiausia susidursi su žmogaus drama, aktoriniu teatru, jausmų vandenynu, psichologiniu labirintu, ir tas pastovumas šio režisieriaus teatre yra totaliai fenomenalus. Jokių pataikavimų laikui, konceptualaus meno įnoriui, menininko tinguliui.

Kodėl šiandien atsiranda šis spektaklis, kuriame centrinis herojus miręs, sudraskytas išalkusių žvėrių „tarsi rožių puokštė“, o visi, kurie jį prisimena yra apsėsti stiprių iškrypėliškų geidulių? Kas baisiausia, kad ši pjesė yra savalaikė.

Ji apie dabartį. Kiekviena kraštutinė žmogaus poelgio riba atrodo kaip neįtikėtinas iškrypimas, kaip to iškrypimo atspausta forma, ji nenatūrali, gali atrodyti net juokinga. Bet jei tokios matricos pradeda funkcionuoti gyvenime, kaip atsitinka spektaklyje, mes tampame įkaitais matricų žaidimo.

Šeši vaidmenys – šeši apsėdimai. Kiekvienas spektaklio herojus savaip išprotėjęs. Auksė Naujokienė (ponia Vinibl) yra ta žemė, kurioje turi sudygti visi spektaklio daigai. Šiame aktorės vaidmenyje jaučiu dar didelį gylį, į kurį nerti reikia daug drąsos.

Bet svarbiausia, kad tas gylis jau tyvuliuoja, mirga ir kviečia. Mergina Ketrina (Vilma Ptašinskaitė) – labiausiai artima žmogiškajai tikrovei, bet jos abejingumas savo kūnui ir viskam, kas su ja pačia vyksta, ją įspraudžia į aukos tramdomuosius marškinius ir neleidžia jos traktuoti kaip humanistinio balso.

Daugiau humoristinio nei psichologinio įtaigumo sukurta nuolankaus iki šleikštulio tarno Misterio Fokso paveiksle. Ramūnas Šeputis išlaiko šimtaprocentinę koncentraciją vaidmenyje ir tada, kai nebūna dėmesio centre.

Nejautri savo vaikams, kieta pragmatikė (ech, koks dažnas tipas, jei išdidintume šį bruožą, juk kiekvienas myli tik save, anot T. Viljamso) ponia Holė (Vilija Gruodytė). Jos sūnelis Džordžas (Pijus Šiaulys) – nervingas tuščiaviduris snobas. 

Vaidmuo ne tiek humoristinis, kiek egzistencinis – apgailėtinas jauno žmogaus tipažas. Gydytojas (Aurimas Pintulis) ilgą spektaklio gabalą man regėjos kaip pats paslaptingiausias veikėjas.

Jo dešinės rankos delno viršutinė dalis braukoma stalų paviršiais atrodė kaip protezas ir neįtikėtinai ilgai koncentravo dėmesį (labai išraiškingas rankos aktorinis vaidmuo).  Daktaro savęs „įaudrinimas“ baigiasi ekshibicionistiniu nuogo Sebastijano vaizdiniu. Pareiškimas tikslus, vizualiai išpildytas. Pats susižadini ir pats save nukryžiuoji, prieš tai visiems kitiems atlikęs lobotomijos procedūrą.

Labai išraiškinga Ainos Zinčiukaitės sukurta, sakyčiau, savarankiška kostiumų kalba. Linijos, papūtimai, nusmaukimai, papuošalai, permatomos tekstūros, per dideli batai, netikėtoje vietoje rankovių raukiniai tiksliai papildo veikėjų charakteristikas“.

Klaipėdos pilies teatro antrasis premjerinis spektaklis „Sebastijanas“ bus rodomas Klaipėdos Žvejų rūmų Teatro salėje sausio 28 d. (penktadienis) 19 val. Bilietus platina Tiketa.