„Homo asfaltus“ – tai muzikinis pasakojimas, pjesė apie šiandienos žmogų, praradusį ryšį su žeme ir ieškantį savęs globaliame pasaulyje. Įkvėptas Jono Meko kūrybos, Antano Škėmos ir kitų išeivijos lietuvių literatūros, spektaklis tyrinėja miesto žmogų, gyvenantį greičio, informacijos, nerimo ir iliuzijų aplinkoje, bet vis labiau jaučiantį ilgesį gamtai ir savo šaknims. Kūrinyje XXI a. realybė pristatoma su intelektualios ironijos cinkeliu, o spektaklio muzikoje susitinka šiuolaikiniai ritmai ir tautinio paveldo skambesys: sutartinės, kanklių ir birbynių muzika taps kelione nuo miesto triukšmo atgal į archajišką garsų pasaulį.
H O M O A S F A L T U S – nauja asfalto žmonių rūšis, kuri geba gyventi be apibrėžtos gyvenamosios vietos tarsi Naujųjų laikų benamiai – neištremti ir nepabėgę, bet patys pasirinkę gyventi be prisirišimo prie gimtosios žemės.
Homo asfaltus praradęs gebėjimą jausti, todėl nebejaučia net naujos gyvybės savo pilve ir būtent nėštumas – nauja pradžia – sugeba pažadinti Homo asfaltus žmogų pradėti iš naujo, tokiu būdu pasaulio pabaigą paversdamas pasaulio pradžia, kuriame kalba ir žodis išnyksta, ir lieka tik archajiška muzika.
Homo asfaltus važinėja Boltu pirmyn atgal, lygiai kaip Garšva (A. Škėmos „Balta drobulė“) liftu kylantis aukštyn žemyn, visiškai praradęs prasmės jausmą.
Homo asfaltus gyvena pasaulio pabaigos nuojautoje dėl vykstančio karo ir vis tiek labiausiai gali rūpintis nuvytusiomis begonijomis.
Homo asfaltus gyvena praradęs namų, savo žemės jausmą, suabejojęs ar po asfaltu dar yra žemė?
Lauros Švedaitės sukurtas libretas pasakoja apie dabar mieste gyvenančią ir ant tilto stovinčią, šokti pasiryžusią moterį, kuri iš aplinkinių sužino, kad yra nėščia, nes pati šito nepastebi. Visų pirma, šis įvykis jos žvilgsnį kreipia į pasaulį – „į kokį pasaulį aš išleisiu savo būsimą vaiką”?
O jos pasaulis yra miestas, kuriame ji gyvena – pragaro alegorija – jame nepakeliamai karšta, juo klajojant sukiesi pykčio, godumo, melo ratuose. Mieste viešpatauja benamiai. Žmonės, neturintys namų, tik randantys vietą, kur permiegoti dar vieną naktį.
Nėščia moteris – miesto gyventoja pradeda justi norą grįžti į gamtą, nes tol, kol ji yra mieste, ji tarsi ištremta iš savo normalaus būvio – gyvenimo gamtoje. Mieste ji sutinka senuką, kuris stovi basas.
Jis klausia: „ar aš esu paskutinė karta, kurie vaikščios basi”? Ji ima bėgti ir atsiduria miške. Čia nusiauna batus ir ima jausti, kaip gamta kalba į ją. Galiausiai prasideda gimdymas ir prapliumpa lietus. Naujas žmogus žymi naują galimą pradžią ir naują etapą.
„Pasaulio pabaigos nuojauta, kurioje mes gyvename, šiandien yra naujo pasaulio pradžios galimybė. Mes pervertinome protą, todėl be perstojo sukamės pragaro ratuose, bet vis dar egzistuoja konstruktai, kurie mus grąžina prie gamtos, vienas jų – nėštumas”, – sako spektaklio režisierė Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė.
Muzika, kurią sukūrė Dominykas Digimas, atspindi kelionę iš dabartyje girdimų ritmų, kurie mėgina priversti Homo asfaltus jausti. Šiuolaikinė muzika, neturinti subtilumo, kuri privalo skambėti garsiai ir intensyviai, kad pažadintų Homo asfaltus žmogų iš sąstingio, tarsi pabudinti iš nejautros sapno. Muzika, kurią Homo asfaltus žino, bet yra pamiršęs, kuri kelia prisiminimus. Kelionė į bežodę muzikos plotmę, archaiką, kurioje lieka tik skambesys, o žodžiai išnyksta, kur funkcionuoja tik jausmai ir Naujos pradžios viltis.
***
Pastaruosius trisdešimt Nepriklausomybės metų lietuvių literatūra žvilgsnį kreipė į miesto kultūrą, mieste gyvenantį žmogų ir tam tikra prasme romantizavo skubantį, karjeros siekiantį, aktyvų viesuomeninį gyvenimą gyvenantį individą. Sovietmečiu kaimo įvaizdis sąmoningai dengtas būtais ir nebūtais dalykais. Atgavus Nepriklausomybę daugelis svajojo, kad Vilniuje atsirastų dangoraižiai, kad jis taptų intensyvus kaip Paryžius, Berlynas, Londonas ar Niujorkas.
Vis tik didelis gyvenimo tempas ir informacijos gausa nėra organiška žmogaus organizmui, kuris daugiausiai gyvavo gamtos apsuptyje. Žmogus nesikeičia taip greitai, kaip gali keisti aplinką aplink save. Dabar pastebimas vis didesnis jaunimo grįžimas į gamtą, grįžimas gyventi į kaimą, kuris dėl didelės emigracijos stipriai ištuštėjo. Jaunimas gręžiasi į gamtą, todėl išeivijoje gyvenusių lietuvių kūryba, kurioje juntamas kaimo ir gamtos ilgesys, ima vėl rezonuoti.
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvių literatūroje dažna, tačiau dabar tarsi iš naujo atgyja bežemių tekstai. Bežemiais lietuvių literatūroje vadiname autorius, kūrusius tremtyje, kurie išgyveno stiprų gimtosios žemės ilgesį, tiksliau tariant – Lietuvos ilgesį. Daugelis jų emigravo gyventi didmiesčiuose, palikę ramų kaimo gyvenimą Lietuvoje. Ir visų pirma muzikinis spektaklis „Homo asfaltus“ gimė įsikvėpus Jono Meko kūrybos ir jo pjesės „Pati pradžių pradžia”.
J. Mekas daugybėje kūrinių reflektavo tremties, tapatybės, nostalgijos ir prisitaikymo svetimoje kultūroje temas.
Įkvėpti J. Meko – tai reiškia, esame įkvėpti jo asmeninių išgyvenimų, tremties ir vienišumo jausmo, gimtinės ilgesio, tapatumo paieškų, laiko trapumo ir kitų egzistencinių klausimų, kylančių žmogui, atsidūrusiam istorinių lūžių kryžkelėje, karo nuniokotame pasaulyje, kuris rezonuoja su šių dienų pasauliu.
Įkvėpti J. Meko pjesės „Pati pradžių pradžia” bei jo gebėjimo sufokusuoti žmogaus žvilgsnį į čia ir dabar pulsuojančią gyvą gamtą, kuri egzistuoja be jokios žmogaus pastangos, be jo proto pastangos.
Taip pat pasitelkę kitų išeivijos lietuvių jau klasika tapusius tekstus – Antano Škėmos „Balta drobulė” ar Alfonso Nyka-Niliūno „Eldorado” – atliepiame šiandieninį žmogų, kurį pavadinome „Homo asfaltus”.
Šie kūrėjai literatūroje priskiriami bežemiams, nes visi kūrė išeivijoje, dažniausiai dideliuose pasaulio miestuose. Ir šį jausmą – ilgesį gimtosios žemės mes perkeliame į šiandieninį Homo asfaltus, kuris globaliame pasaulyje, jaučiasi lyg tremtyje ir ieško savęs.
KŪRYBINĖ KOMANDA
Kompozitorius – Dominykas Digimas
Dirigentas – Egidijus Kaveckas
Režisierė – Giedrė Kriaučionytė-Vosylienė
Scenarijaus ir libreto autorė – Lina Laura Švedaitė
Kostiumų dailininkė – Izabelė Narečionytė
Šviesų dailininkas – Pijus Vasiliauskas
VAIDMENYS IR ATLIKĖJAI
Valstybinio ansamblio „Lietuva“ choras ir orkestras
Nėščia moteris: Smiltė Murencevaitė-Janušienė
Mama: Ingrida Raugaitė / Aušra Kiuraitė-Svilainienė
Senukas: Saulius Vasiliauskis
Dvynė sesuo: Asta Balnionytė-Grajevskė
Bėgikas: Domas Saulevičius / Modestas Karanda
Žmogus: Gintarė Kulikauskytė / Justina Kaminskaitė
Moteris: Viktorija Šedbaraitė
Muziejaus darbuotojas: Daiva Čepulionienė
Jogos mokytojas: Jevgenijus Kovalčukas
Tėtis: Martynas Žukauskas
Kaimynas: Kęstutis Papartis / Dainius Garuckas
Žinių balsas: Donatas Kaikaris
Vyras: Ignas Ščesnulevičius
Miestiečių orkestras: Arvydas Jankus, Simas Miklovis, Viktoras Rimša, Tomas Matevičius, Lauryna Labutytė, Saulė Zadesenec, Gintarė Želvytė, Sonata Zavadskytė, Evelina Sulikaitė, Vincentas Daukšys
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą