Klaipėdos dramos teatro viešųjų ryšių atstovė, kelionių vadovė ir alternatyvių Klaipėdos ir Biržų gidų autorė Kristina Sadauskienė prisipažįsta, kad jos darbinė aplinka, prisodrinta meno idėjomis bei menu gyvenančiais žmonėmis, lemia atokesnį nuo žmonių laisvalaikį gamtoje.
„Gal dėl to mano topų viršuje visada buvo ir bus literatūra - erdvė mėgstantiems vienatvę, bet kartu neleidžianti justis vienišiems“, - sako K. Sadauskienė, knygomanams pažįstama, kaip knygų tinklaraščio „Orikse“ kūrėja.
1. Literatūros kūriniai
Poezija: Hasso Krull „Metras ir Demetra“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023).
Visai neseniai susipratus, kad ta tema nieko neišmanau, pradėjau domėtis, kas vyksta latvių ir estų literatūriniame lauke. Iš estų jau spėjus buvau sužinoti ir pamėgti Andrus Kivirähk, bet ne per seniausiai į rankas pakliuvo „Metras ir Demetra“.
Labai sužavėjo. Nuostabus šiuolaikinis epas apie pasaulio pabaigą ir jo pradžią. Rekomenduoju neturintiems daug laiko klampiems ilgiems tekstams, bet norintiems pajusti žodžio ir minties grožį.
Proza: Agustín Fernández Mallo „The things we've seen“ (Fitzcarraldo Editions, 2021).
Suskaičiau jau pernai pavasarį. Po to sekė daugybė kitų skaitinių, bet kai pagalvojau, ką rekomenduoti - pirma ši.
Skirtingi kontinentai ir istorijos, kupinos keistų nutikimų ir susitikimų, rišamos paslaptingai dingusio teksto - neįtikėtinai keisti personažai, pvz., Niujorko centriniame parke susitinkančios S. Dali ir F. G. Lorcos šmėklos ar ketvirtasis, slaptas astronautas, lydėjęs Neilą Armstrongą ir Buzzą Aldriną į Mėnulį.
Knyga - labirintas, vedantis į keistą, paranojiškų persidengimų kupiną alternatyvią realybę.
Fantastika: sud. Indrapramit Das „Deep dream“ (The MIT Press, 2024).
Dešimties autorių tekstai, kuriuose jie įsivaizduoja meno ateitį.
Pirmieji tos, kažkada tik moksline fantastika buvusios ateities žingsniai - jau čia, pvz., menininkų darbus „mokymuisi“ ryjantys DI įrankiai.
Rinktinėje pateikiami tekstai labai skirtingi ir visi savaip užbūrė - poetinės atminties saugotojas, klajojantis po postapokaliptinį pasaulį ir renkantis prisiminimus; sąmoningas laivas, klajojantis tarp žvaigždžių ir kuriantis neįtikėtinų mastelių meno kūrinius skirtingoms jose sutinkamoms gyvybės formoms; menininkė, didžiules traumas patyrusiems žmonėms kurianti VR pasaulius, kuriuose jie gali susitaikyti su juos suluošinusiomis patirtimis, ir t. t. Įdomu ir tai, kad autoriai - daugiausiai iš Pietų Azijos šalių.
2. Teatras: Elmars Senkovs „Mane vadina Kalendorium“ (Klaipėdos dramos teatras, 2025)
Šis Klaipėdos dramos teatro spektaklis dar net nepasirodęs tapo bestseleriu.
Jis ilgas, bet tas laikas teatro kėdėje tikrai neužtrunka.
Šiemet vienintelė proga jį pamatyti yra tik gruodžio 28, 30 ir 31 dienomis.
Tai nepaprastos šilumos kupinas pasakojimas apie meilę, draugystę, viltį, gyvenimą. Apie tikėjimą gėriu.
Apie pasirinkimą, kurį kiekvienas žmogus turi kiekvieną savo gyvenimą akimirką: kaip elgsiuosi su aplinkiniais? Kaip su jais bendrausiu? Kaip juos priimsiu?
Galime būti žiaurūs ir kieti (gal tik mažose, rodos, nekaltose smulkmenose) ir jaustis didesni nei tie, kuriems sėkmingai įkandome.
O galime nežaisti šito žaidimo. Galime rinktis būti švelnūs. Tikiu, kad tai visada didesnis pranašumas. Tai reiškia, kad nepasidavėme. Gal dėl to „Mane vadina Kalendorium“ man ir yra metų spektaklis. Ir ne tik man.
3. Meno kūrinys: Bernt Notke „Danse Macabre“ (Šv. Mikalojaus bažnyčia ir muziejus, Talinas).
Jau prisipažinau, kad laisvalaikį daugiausiai leidžiu tekstuose.
Vaizduojamiesiems menams reikia labiau prisiruošti, kažkur eiti, važiuoti. Aišku, kai prisiruoši, būna labai gerai.
Pagalvojau, ką rekomenduoti, o mintyse iškart Talinas, St. Niguliste kirik ir ten esantis lobis.
Viduramžiai - man vienas įdomiausių laikotarpių, o įvairios „Mirties šokio“ variacijos savo makabrišku grožiu traukė akį jau seniai.
Taigi, rekomenduoju pamatyti didžiulio mastelio XV a. šedevrą - tai tik dalis ilgo kūrinio, primenančio, kad mirties akivaizdoje lygūs visi, nepaisant užgyventų žemiškų turtų ir šlovės.
Mirtis šokiui išsiveda tiek Dievo vietininką popiežių, tiek paprastus valstiečius.
Aplinka, kurioje eksponuojamas kūrinys - nepaprastai gerai jį atliepia - grindyse prieš šimtmečius palaidotų Talino miestiečių antkapinės plokštės.
4. Filmas: „Batuota kriauklytė Marselis“ (Dean Fleischer Camp „Marcel the Shell with Shoes On“, 2021)
Jau pradėjau rašyti kitą filmą, bet pagalvojau, kad per daug apie mirusius bus, tad rekomenduoju visai šeimai tinkamą, nepaprastai gražų ir jautrų pasakojimą.
„Mocumentary“ tipo (netikra dokumentika) kūrinio protagonistas - mažytė kriauklytė Marselis, gyvenantis kartu su savo senute močiute.
Marselis kažkada turėjo didžiulę šeimą, bet ji dingo.
Dokumentinį filmą apie jį sumaniusiam sukurti Deanui kriauklytė pasakoja apie savo gyvenimą, rutiną, o jų pokalbiai prisagstyti puikių Marselio išminties perlų.
5. Vieta: Kita Nemuno pusė.
Gal ne meno, bet tikrai kultūros rekomendacija.
Ir tai puikiausias mano šios vasaros atradimas. Norėjau patyrinėti pačiai beveik nepažįstamą užnemunę.
Nustebino visai kitas erdvės jausmas, žaluma, su Nemuno senaisiais šlaitais beveik suaugusios senos sodybos.
Ne visi gal turi laiko ilgesniam važinėjimui, tad iš visos savo trasos atgnybiu ir rekomenduoju sėdus ant dviračių išmėginti bent 22 km Ilguvą ir Gelgaudiškį jungiančią dviračių trasą.
Didžioji jos dalis gana patogūs žvyrkeliai, dalis veda laukų keliukais.
Tai man labiausiai ir patiko - diena buvo graži, bet nesutikome nė vieno kito keliautojo, bet sutikome tylą, įspūdingus debesis, kvepiančius javus, lapes, stirnas, kukurūzų laukus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą