„Rožinis“ - paroda-malda už laisvę ir lygybę
(1)Kviečiame susipažinti su šios parodos autore.
Pirmą kartą pristatote savo kūrybą Klaipėdoje. Kokia parodos „Rožinis“ koncepcija?
Iki šiol mano parodos buvo tik Vilniuje ir Kaune. Kartais užklausiu kitų Lietuvos miestų galerijų, bet iki šiol sulaukdavau atsakymo, kad jos yra nepasiruošę priimti tokias parodas.
Tai va, Klaipėda jau pasiruošusi.
Labai džiaugiuosi parodos kuratore Danguole Ruškiene. Būtent jos iniciatyva galiu pristatyti savo darbus Klaipėdoje.
Parodos pavadinime „Rožinis“ užkoduota dviprasmybė. Tai - rožinė spalva, kuri sujungia tiek vyrišką, tiek moterišką lytį, primenant, kad XIV a. rožinė buvo vyriškumo ir galios simbolis, o tik po Antrojo pasaulinio karo tapo moteriškumą simbolizuojančia spalva.
„Rožinis“ - taip pat ir malda. Mano paroda tai lyg rožinio kalbėjimas apie LGBTQAI+ žmonių nuolat patiriamą diskriminaciją ir to pasekmes.
Paroda - retrospektyvinė. Joje - darbai nuo 1999-ųjų iki šių metų.
1999-aisiais pradėjote savo kūrybinį kelią. Pirmoji jūsų fotografijų serija „Kekšės“ (1999-2003), taip pat ir vėliau sukurtos serijos analizuoja lytinio identiteto tapatybės problematiką. Kodėl pasirinkote tokią temą?
Tikriausiai ne aš temą pasirinkau, o tema mane pasirinko.
1999-aisiais pirmą kartą nufotografavau „drug“ žmones. Tai turėjo būt tiesiog vienos dienos fotosesija, kuria norėjau išreikšti laisvę, pasipriešinimą visiems stereotipams, kuriuos kalė mūsų žmonėms sovietmetis.
Man pačiai dar teko 15 metų gyventi toje sistemoje ir nuolat klausyti: „Galvok, kaip visi.“ Savo protestą norėjau išreikšti per fotografiją, tačiau tai padariusi atsidūriau prie homofobijos ir diskriminacijos linijos ir tapau nematoma.
Trečdalio savo fotografijų dar ir šiandien negaliu rodyti, nes jose esantys žmonės nesijaučia saugūs.
Žmonėms, kuriuos jūs fotografuojate, tuo metu turbūt buvo didesnis iššūkis? Gal galite pasidalinti jų istorijomis?
Man sakė, kad tokie žmonės negali būti, kad blogai elgiuosi juos fotografuodama ir panašiai, bet aš vis tiek apie tai kalbėjau.
Kai vieną mano fotografiją išspausdino laikraštis, fotografijai pozavusį draugą atleido iš darbo.
Kai surengiau pirmas dvi parodas, sulaukiau vien neigiamų reakcijų.
Aname laike, 2000-aisiais, nei aš, nei mano modeliai negalėjome jaustis saugūs, negalėjome rengti viešų parodų atidarymų.
Todėl beveik dešimtmetį kūriau, bet neeksponavau savo kūrybos, nes tiesiog saugojau žmones, kurie manimi pasitikėjo.
Vadinu tą dešimtmetį juoduoju.
Man fotografuojant gražius žmones atsiveria skauduliai. Mano kūryba yra apie tuos skaudulius.
Kokia situacija yra dabar? Kas jūsų akimis pasikeitė?
2010 metais pradėjau kurti seriją „Anas Ana“, kuri kalbėjo apie žmogaus androgeniškumą visuomenėje.
2008 metais susidūriau su konkrečia istorija, kai tėvai išmetė iš šeimos homoseksualumą atskleidusį vaiką. Atstūmė jauną žmogų, kuris dar neturi darbo, pajamų, gyvenamo ploto.
Šiandien dažniau girdžiu ne apie fizinį išmetimą, bet apie emocinį atstūmimą. Ar jis mažiau skaudus?
Nežinau, kiek galime pasitikėti statistika, tačiau pernai ji paskelbė, kad net 60 proc. LGBTQAI+ bendruomenės narių Lietuvoje negali atsiskleisti. Vadinasi, ir šiandien dar nepriimame kitokių žmonių.
Trečdalio savo fotografijų dar ir šiandien negaliu rodyti, nes jose esantys žmonės nesijaučia saugūs.
Bet džiaugiuosi, kad jau yra ir tikrai drąsių žmonių, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje ir nebijo kalbėti apie LGBTQAI+.
2021-aisiais mano perkurtas kūrinys „Nuotakos“, kuris kalba apie šeimos atstūmimą ir nepriėmimą, buvo eksponuojamas MO muziejuje.
Po to aš sulaukiau didelio atsivėrimo ir iš arti susidūriau su LGBTQAI+ bendruomenės narių suicidu, savižala ir savižudybėmis.
Tada įvyko mano asmeninis lūžis. Jau negalėjau tik fotografuoti gražius žmones ir vengti viešumo. Pradėjau aktyviai ieškoti jiems pagalbos.
Tikriausiai prisimenate, kaip tada vienas psichologas pasakė, kad „tokius žmones“ reikia „gydyti“.
Kita psichologė gi man pasakė, kad galimai iš 10 nusižudžiusių paauglių aštuoni gali save priskirti LGBTQAI+.
Net jeigu tai būtų ir vienas paauglys - tai yra daug, nes tai yra diskriminacijos pasekmė.
Negalime apie tai tylėti.
Manau, kad kiekvieną žmogų turim saugoti, kiekvieną vaiką, paauglį, visuomenę.
Ką kuriate šiuo metu?
Naujausią savo fotografijų seriją pavadinau „Nematomi“. Tai labai juodų fotografijų serija. Tas juodumas slepia žmones, kuriuos mes ignoruojame.
Lietuva laisva 35 metus, bet joje vis dar gyvena beteisiai žmonės. Tokie, kurie negali kurti šeimos, turėti bendro turto ir pan., nes Partnerystės įstatymas vis dar nepriimtas.
Dar vienas naujas projektas - „Moteris su akmeniu burnoje“. Tai fotoperformansas, kuris kalba apie moterų teises ir smurtą prieš jas.
Komentaras
„Volungės Aušros Griškonytės pozicija aiški - ji siekia lygiaverčio gyvenimo ir vienodų teisių visiems. Kiekviena jos fotografija - pastanga atkreipti dėmesį į šiame laikmetyje sunkiai suvokiamą, bet vis dar egzistuojančią problemą - seksualinių mažumų izoliaciją, varžančią šių žmonių gyvenimus.
Tai - absurdas, kuris vis dar egzistuoja.
Kas yra teisinga ir ko turi imtis, kad išliktum? Fotografė drąsiai neria į padidinto jautrumo temas net nesvarstydama apie tai, kad gali būti netinkamai suprasta.
Tai - ne tik jos asmeninis suvokimas, bet ir pasirinkimas aktyviai komunikuoti dėl sociume vis dar gajos iškreiptos laisvės sąvokos.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą