Scenografė Kristina Voytsekhovskaja pasakoja, kaip jos sumanymai virsta įspūdingomis dekoracijomis, kurios leidžia žiūrovams patikėti teatro stebuklu.
Kokius mokslus esate baigusi ir kas paskatino pasirinkti scenografijos bei butaforijos kelią?
Baigiau Nemerovičiaus-Dančenkos Maskvos valstybinio teatro-mokyklos scenografijos fakultetą. Tiesą sakant, iki vidurinės mokyklos teatras manęs visai nedomino - mokiausi dailės mokykloje. Kai teko rinktis, kokioje aukštojoje mokykloje studijuoti, mama pasiūlė pagalvoti apie scenografiją. Tada pradėjau domėtis teatru, lankyti spektaklius ir parengiamuosius kursus teatro institute, ir tai mane labai įtraukė.
Ar seniai atvykote į Klaipėdą? Kaip miestas ir jo kultūrinė aplinka formavo jūsų kūrybinį kelią?
Į Klaipėdą atvykau beveik prieš penkerius metus. Anksčiau gyvenau Vilniuje. Mano persikėlimas į Klaipėdą sutapo su mano pirmąja darbo patirtimi Klaipėdos dramos teatre - režisieriaus Pauliaus Tamolės spektaklyje „Sniego karalienė“. Todėl galima sakyti, kad aš iš karto įsiliejau į Klaipėdos kultūrinį gyvenimą. Žinoma, gyvendama Klaipėdoje, aš ir toliau tyrinėju miestą bei jo kultūrines ypatybes ir dalyvauju meniniuose projektuose.
Kaip pristatytumėte scenografiją žmogui, kuris teatre pirmiausia mato veiksmą scenoje, o ne erdvę aplink?
Manau, kad žiūrovai spektaklyje dažnai neatskiria vaidybos nuo scenografijos, garso ar apšvietimo sprendimų. Žiūrovas patenka į spektaklio erdvę - nesvarbu, ar tai būtų tradicinė žiūrovų salė, imersinis spektaklis, ar interaktyvi instaliacija, kuri jį veda pagal tam tikrą scenarijų. Ir žiūrovas iš karto pajunta spektaklio (arba veiksmo) atmosferą, susidedančią iš įvairių niuansų: erdvės, materialios aplinkos, šviesos, garso, ir net aktorius scenoje suvokiamas kaip objektas. Visa tai - ir yra scenografija.
Kaip gimsta scenografijos idėja - nuo pirmojo eskizo popieriuje iki realios dekoracijos scenoje?
Jei kalbame būtent apie spektaklio scenografiją (nes scenografija peržengia teatro meno ir spektaklių pastatymų ribas), meninis sprendimas prasideda nuo kūrinio aptarimo su režisieriumi ir kitais kūrybinės komandos nariais. Man visada svarbiausia yra spektaklio filosofija: ką mes, kaip komanda, įdedame į spektaklį, koks yra mūsų tikslas, kokios emocijos, nuotaika, atmosfera ir prasmė, kurią norime perteikti žiūrovui. Iš to gimsta pagrindinė idėja.
Norėdama atrasti, kaip atrodys spektaklio erdvė, aš asmeniškai beveik nepiešiu eskizų, o iškart darau maketą, kuriame kuriu ir tikrinu objektų kompoziciją, apimtis, formas, proporcijas, tekstūras bei spalvas. Tada maketą aptariame su režisieriumi, ir jei jam viskas tinka, pradedu rengti techninę dokumentaciją - tikslius brėžinius ir elementų aprašymus. Toliau dirba inžinieriai ir gamybos dirbtuvės, o aš, kaip autorė, kontroliuoju, kad rezultatas atitiktų eskizus.
Likus vienai-dviem savaitėms iki premjeros, dekoracijos surenkamos scenoje. Aktoriai toliau repetuoja jau spektaklio dekoracijose, apsirengę kostiumus ir naudodamiesi rekvizitu, o dailininkas toliau stebi procesą ir, jei reikia, kažką tobulina arba keičia. Taip gimsta galutinis spektaklio meninis sprendimas.
Kuo scenografija, jūsų nuomone, yra ypatinga spektaklio dalis ir kaip ji veikia žiūrovo patirtį?
Mes visada esame apsupti erdvės. Mūsų būsena, nuotaika, emocijos ir mintys priklauso nuo erdvės ir atmosferos, kurioje esame, o erdvė yra neatskiriama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Žmonės ateina į teatrą, kad įgytų tam tikrą naują patirtį: dvasinę, intelektualinę ar kitokią. Ir, žinoma, ta patirtis, kurią jie gauna, tiesiogiai priklauso nuo erdvės, kurioje jie yra ir kurią jie mato.
Idealiu atveju scenografija panardina žiūrovą į būseną, kuri padeda jam geriau suvokti spektaklio idėjas, pajusti nuotaikų niuansus ir istoriją išgyventi „visu kūnu“.
Kiek jūsų darbe svarbus bendradarbiavimas su kitais kūrėjais - režisieriumi, kostiumų ar šviesų dailininkais?
Manau, kad bendradarbiavimas - be galo svarbi teatro dailininko darbo dalis. Spektaklio kūrimo procese pagrindinis vaidmuo tenka režisieriui. Nuo jo idėjų prasideda kūryba, jo užduotis - „užkurti“, įkvėpti savo kūrybinę komandą. Tačiau svarbu suprasti, kad režisierius nėra dailininkas, ne kompozitorius, ne aktorius. Jis savo komandai pristato koncepciją, temą, apie kurią nori kalbėti spektakliu, o komanda padeda jam tą idėją įgyvendinti.
Jei dailininkas nesupranta režisieriaus minčių ar idėjų arba neranda bendros kalbos su juo, spektaklis nepavyks. Taip pat dailininkui, kuriančiam scenografiją ir kostiumus, labai svarbu neprarasti kontakto su kitais spektaklio kūrėjais - aktoriais, choreografais, šviesos dailininku ar spektaklio kompozitoriumi.
Mes savo idėjomis papildome vieni kitus. Manau, spektaklio sėkmė labai priklauso nuo to, kaip gerai komanda bendradarbiauja.
Ne mažiau svarbu mokėti rasti bendrą kalbą ir su scenografijos projektą įgyvendinančiais techniniais darbuotojais - staliais, šaltkalviais, dažytojais, siuvėjais ir kitais. Iš vienos pusės, jie gali pasiūlyti įdomių technologinių sprendimų, kurie man, kaip menininkei, į galvą neateitų, bet iš kitos pusės - jie taip pat gali trukdyti gamybos procesui, jei nesupranta ar nenori suprasti, arba dirbti aplaidžiai. Taigi - visame spektaklio kūrimo procese labai svarbi komunikacija ir bendradarbiavimas.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria jūsų profesijos atstovai?
Dažniausiai sunkumai kyla dėl patirties stokos. Pavyzdžiui, man, tik pabaigus institutą, kuriame mokėmės kurti didelius projektus didelėms scenoms ir neriboti savo fantazijos, buvo sunku susidurti su mažų teatrų realybe: ten mano idėjoms įgyvendinti dažniausiai nebūdavo resursų - nei finansinių, nei žmogiškųjų, nei laiko.
Kiekvieną kartą atėjęs į naują teatrą menininkas nežino, kiek šis teatras turi išteklių tam tikram projektui įgyvendinti. Dažnai teatrai pradžioje neįvardija, kiek gali skirti pastatymui išteklių. Man buvo toks atvejis, kai viename teatre, pristatant spektaklio scenografijos maketą, teatras atsisakė jį priimti, nes suprato, kad neturės pakankamai resursų idėjos įgyvendinimui. Kadangi premjeros data jau buvo paskelbta, man ir režisieriui teko per porą dienų pergalvoti ir sukurti visiškai naują projektą, kuris ne tik perteiktų spektaklio idėją, bet ir būtų tinkamas teatrui.
Kitas pavyzdys - aš teatrui pateikiau projektą su scenografija ir brėžiniais, o po poros mėnesių, likus dviem savaitėms iki premjeros, atvykusi į teatrą pamačiau, kad dekoracijos net nebuvo pradėtos gaminti. Tada mums su režisieriumi teko dvi savaites patiems gaminti dekoracijas, ieškoti medžiagų tiekėjų, aukojant ne tik repeticijas su aktoriais, bet ir naktinį miegą.
Žmonės ateina į teatrą, kad įgytų tam tikrą naują patirtį: dvasinę, intelektualinę ar kitokią. Ir, žinoma, ta patirtis, kurią jie gauna, tiesiogiai priklauso nuo erdvės, kurioje jie yra ir kurią jie mato.
Galiausiai patirtis mane išmokė realiai vertinti teatro išteklius ir stengtis kurti maksimalius, bet įmanomus projektus. Gamybos procese nuolat domiuosi, kaip teatre laikomasi užsibrėžtų laiko rėmų ir įsipareigojimų.
Beje, Klaipėdoje aš gavau dar vieną naują patirtį, prie kurios dabar tik pratinuosi. Čia dažnai atsakomybė už dekoracijų gamybą ir sukūrimą tenka pačiam dailininkui, o ne teatrui, kuriame kuriamas spektaklis. Tai nėra problema, tiesiog aplinkybė, prie kurios reikia priprasti.
Na, ir paskutinis iššūkis, turbūt, - laiku pasirašyta sutartis su teatru. Dažnai susiduriu su tuo, kad teatrai neskuba pasirašyti sutarties, dažnai ją pateikia pasirašyti beveik premjeros dieną. Tokiu atveju projekto sąlygos ir niuansai būna neaiškūs, atsakomybės ir įsipareigojimai iki galo taip pat nežinomi. Galiausiai menininkas gali net negauti honoraro už darbą, nes spektaklis gali būti ir nepastatytas (ne dėl dailininko kaltės).
Todėl svarbu kuo anksčiau pasirašyti sutartį. Būtina aiškiai apibrėžti, kas įeina į menininko pareigas, už kokį darbą mokama papildomai (pavyzdžiui, dekoracijų gamyba neįeina į scenografo darbą), kokios yra honoraro proporcijos, projekto įgyvendinimo terminai ir ką įsipareigoja teatras.
Gal spektaklio ribotas biudžetas kartais suveikia kaip kūrybinis impulsas?
Sąžiningai sakau, finansiniai apribojimai neskatina mano kūrybos, o greičiau ją riboja. Bet, kaip jau sakiau, menininkas turi suprasti, kokius išteklius turi: finansinius, laiko, techninius ir žmogiškuosius.
Idealiu atveju scenografija panardina žiūrovą į būseną, kuri padeda jam geriau suvokti spektaklio idėjas, pajusti nuotaikų niuansus ir istoriją išgyventi „visu kūnu“.
Pavyzdžiui, teatre, kuris turi nedidelį biudžetą scenografijai, bet turi dirbtuves, kuriose darbuojasi savo dalyką žinantys meistrai, galima įgyvendinti įdomesnį projektą nei teatre, kuriame yra didesnis biudžetas, bet nėra darbuotojų ir dirbtuvių. Būna labai gaila, kai įdomus, ilgai kurtas ir teatro priimtas projektas įgyvendinamas „tep lep“ - pigiai ir skubotai.
Todėl, jei žinome, kad teatro resursai yra maži arba sąlygos yra prastos, geriau dar prieš kuriant scenografiją į tai atsižvelgti.
Kokių medžiagų dažniausiai prireikia scenografijai? Ar tiesa, kad galima panaudoti viską, kas mus supa?
Priklauso nuo projekto. Jei kalbama apie spektaklį teatro scenoje ir reikia sukurti tam tikras dekoracijas (realistines ar sąlygines), paprastai gaminamos metalinės arba medinės konstrukcijos, kurios vėliau apkalamos, pavyzdžiui, fanera arba apvelkamos audiniu, dažomos, kuriamos tekstūros. Minkštos dekoracijos siuvamos iš audinio, porolono.
Tačiau kartais spektaklis kuriamas gamtoje arba jau esamoje erdvėje, pavyzdžiui, restorane, gamykloje ar mieste. Tada erdvė gali pasufleruoti, kokias medžiagas gali panaudoti menininkas, norėdamas perteikti režisieriaus sumanymą. Viename iš spektaklių, pavyzdžiui, aš kūriau miško erdvę biurų pastato viduje. Tam naudojome tikrų medžių kamienus. O neseniai teatro festivalio Klaipėdoje metu su komanda sukūrėme scenografiją iš šviesą atspindinčios lipnios plėvelės.
Taigi - viskas priklauso nuo sąlygų ir idėjų.
Prie kokių spektaklių ar projektų jau esate prisidėjusi ir kuris iš jų jums pačiai iki šiol yra artimiausias?
Teatre dirbu nuo 2014 metų, ir iki persikraustymo į Lietuvą turėjau labai produktyvų laikotarpį. Dirbau tiek įvairiose didžiosiose scenose, tiek kameriniuose spektakliuose, festivaliuose, tiek su klasikine, tiek su šiuolaikine dramaturgija, tiek su vaikams, tiek su suaugusiems skirtais spektakliais, tiek dramos, tiek lėlių teatre.
Manau, kad Lietuvoje aš kol kas esu „pradedanti menininkė“, bet vis dėlto čia jau buvo keletas tikrai įdomių pastatymų. Vienas iš jų - „NO FAKE“ - kartu su režisieriumi Tadu Montrimu teatro festivalio „Sirenos“ metu Vilniuje sukurtas darbas. Tai buvo imersinis spektaklis, kurio metu žiūrovai gavo mobiliuosius telefonus, į kuriuos jiems buvo siunčiamos instrukcijos, ką jie turi daryti.
Tokiu būdu žiūrovai ne tik stebėjo, bet ir veikė pagal jiems iš anksto paruoštą scenarijų, bandydami išsiaiškinti nusikaltimą ir savo tarpe surasti nusikaltėlį. Mano užduotis šiame projekte buvo sukurti vieningą erdvę, kurioje būtų paslėpti įkalčiai ir užuominos, ir kuri organizuotų spektaklio dalyvių judėjimą.
Patirtis mane išmokė realiai vertinti teatro išteklius ir stengtis kurti maksimalius, bet įmanomus projektus.
Kitas mano pamiltas spektaklis - „Sniego karalienė“ Klaipėdos dramos teatre. Man buvo įdomu kurti scenografiją šiai žinomai pasakai, nes joje yra labai daug veiksmo vietų ir dekoracijų pasikeitimų: Gerda iš savo rojaus namelio patenka į stebuklingus ir anapusinius pasaulius, sutinka daug įvairių personažų - burtininkę, varną, princą ir princesę, miško plėšikus ir kitus veikėjus.
Ši Gerdos kelionė ieškant Kajaus turi labai daug filosofinių ir archetipinių šaknų. Buvo įdomu naujai tyrinėti šios Anderseno pasakos pasaulį. Šis spektaklis man brangus ir dėl kostiumų - man pasisekė dirbti su tikrai kūrybingomis ir profesionaliomis siuvėjomis.
Kokiu savo darbu ypač didžiuojatės? Kas jį daro išskirtinį?
Man visi darbai yra ypatingi ir įdomūs. Dažnai darbas su nauju spektakliu reiškia susipažinimą su naujais kūrybingais žmonėmis, jų temomis, vizijomis, pasaulėžiūra. Naujas darbas visada susijęs su naujos meninės kalbos bei techninių sprendimų, kurie tiktų būtent šiam spektakliui, paieška. Tai visada įdomu, todėl negaliu išskirti kokių nors atskirų projektų. Man brangūs visi mano spektakliai ir renginiai.
Į scenografijos pasaulį ateina naujos technologijos ir inovacijos - ar jos keičia tradicinį teatro vaizdą?
Teatras visada žengė koja kojon su laiku ir atspindėjo realybę, kurioje jis egzistuoja. Tai, ką šiandien vadiname „tradiciniu teatru“, yra scena-dėžė, kuri susiformavo tik XVII-XVIII amžiuje. O teatras egzistuoja nuo V a. pr. m. e. Per tą laiką realybė, naujos technologijos, nauja etika nuolat darė įtaką ir, žinoma, toliau darys teatro meno formai ir turiniui.
Šiandien jau nieko nenustebins vaizdo projekcijos ar LED ekranai scenoje. Technologijos nestovi vietoje, ir teatras, žinoma, tuo naudojasi pagal poreikį ir galimybes. Manau, kad ne tiek šiuolaikinės technologijos keičia scenografiją, kiek šiuolaikinis pasaulis keičia teatrą apskritai.
Prie kokio artimiausio projekto šiuo metu dirbate?
Šiuo metu dirbu prie dviejų visiškai skirtingų projektų.
Pirmasis - tai muzikinis spektaklis vaikams - „Dingusios natos“ pagal Juditos Vaičiūnaitės pjesę. Režisierius - Ramūnas Kaubrys. Spektaklis bus rodomas Kultūros centro Žvejų rūmai scenoje, premjera planuojama šią vasarą. Tai pasaka apie tai, kaip iš fortepijono dingo natos, ir berniukas, kuris mokosi muzikos mokykloje, padeda joms sugrįžti atgal į fortepijoną. Šviesi, linksma istorija, kurioje bus daug linksmų dainų ir juokingų personažų. Spektaklis vaikams pasakos, kad muzika yra gyva, o groti muzikos instrumentais - įdomu ir smagu.
Antrasis kuriamas spektaklis - „Taško“ teatre, pagal Denis Kelly pjesę „Našlaičiai“, režisierius Tadas Montrimas. Premjera planuojama gegužės mėnesį Kultūros fabriko scenoje. Tai spektaklis suaugusiems žiūrovams, kuriame keliami svarbūs socialiniai ir etiniai klausimai: ką mes esame pasirengę atleisti žmogui vien dėl to, kad jis yra mūsų šeimos narys? Kas mums svarbiau - įstatymai ar giminystės ryšiai? Ar šeima visada yra saugi vieta? Ir kiti klausimai, kuriuos šiandien ypač svarbu užduoti sau ir savo šeimai.
Koks būtų jūsų svajonių spektaklis?
Apie tai niekada nemąsčiau. Man įdomios įvairios formos ir temos. Man patinka didelio masto ir meniškai turtingi projektai. Būtų įdomu sukurti kokį nors pasakišką, fantastinį ar istorinį spektaklį. Be to, kol kas nedalyvavau muzikinių spektaklių (baleto, operos ar miuziklo) pastatymuose, išskyrus nedidelius vaikų spektaklius-koncertus. O aš labai norėčiau sukurti scenografiją operai ar miuziklui ir tikiuosi, kad ši svajonė netrukus išsipildys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą