Simono Dacho šešėliai Klaipėdoje (2)

Pabaiga. Pradžia čia

Apie poetą ir jo kūrybą „Vakarų ekspresui“ papasakojo Simono Dacho namuose įsikūrusios Klaipėdos vokiečių bedrijos kultūros projektų vadovė, gidė Rasa Miuller. Šįkart dėmesio centre – garsiausias kūrinys eilėraštis „Taravos Anikė“. Sulaikykite kvapą: vis garsiau sklinda versija, jog šedevrą parašė visai ne S. Dachas...

Kodėl būtent „Taravos Anikė“ laikomas garsiausiu poeto darbu?

Apie 90 procentų Simono Dacho kūrinių yra proginiai: jie buvo skirti vestuvėms, laidotuvėms, gimimo ir kitomis progomis. Eilėraštis „Taravos Anikė“ arba „Anke von Taraw“ parašytas Anos Neander ir kunigo Johano Partacijaus vestuvių proga. Kitais metais tam eilėraščiui bus 390 metų.

Šis kūrinys išskirtinis, nes vienintelis parašytas tarmiškai: sembų arba žemaičių dialektu. Jis pakankamai buitiškas, „liaudiškas“.

Išgarsėti eilėraščiui padėjo Johanas Gotfrydas Herderis, kuris XVIII a. antroje pusėje rinko liaudies dainas. „Taravos Anikė“ jam, matyt, patiko savo turiniu ir skambesiu, tad, išvertęs tekstą į vokiečių aukštaičių kalbą, publikavo jį savo rinktinėje „Liaudies dainos“. Po to buvo sukurtos net kelios įvairių kompozitorių melodijos. Šis tekstas su pakankamai paprasta melodija buvo įtrauktas net į vieną rinktinę, kurios pavadinimas lietuviškai skamba „Lopšinės geroms vokiečių motinoms“.

Daina išgarsėjo su Frydricho Zilcherio melodija XIX a. pirmoje pusėje. Ji parašyta vyrų chorui dainuoti keturiais balsais. Dainos ilgaamžiškumui įtakos turėjo ir XIX bei XX a. dainavimo kultūra Vokietijoje, chorinio dainavimo tradicijos bei vėl madingu tapęs barokas.

Pats eilėraštis turėjo savo tęsinį: XIX a. buvo sukurta drama, 1933 m. – austrų kompozitoriaus Heinricho Streckerio zingšpylis (vokiečių kilmės muzikinis dramos žanras – aut. past.), kurį 2003 m. buvo pastatęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Po Antrojo pasaulinio karo 6-ajame dešimtmetyje buvo sukurtas vadinamasis „tėviškės filmas“, kurio herojė – Taravos Anikė.

Manau, kad prie dainos ir pačios istorijos populiarumo ypač prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jau 1950-1960-aisias metais prisidėjo būtent tekstas. Jame rašoma apie šeiminę meilę, kurią patiriami sunkumai tik stiprina. Žmona turinti paklusti vyrui, o vyras turįs ją mylėti. Tai tam tikra prasme atitiko to laikmečio suvokimą ir Vokietijos valstybės politiką.

Laikui bėgant dainą pradėjo dainuoti šlagerių atlikėjai ir tai pailgino dainos populiarumą. Daina juk vadinama liaudies daina. O ilgiausiai ir išlieka tai, kas artima liaudžiai. Ji publikuota daugiau nei 200 įvairių leidinių.

Personažą Anikę klaipėdiečiai žino, bet kas ji tokia buvo ir ką veikė?

Anikė – tai Anna Neander. Jos tėvai buvo pabėgėliai iš Silezijos. Tėvas Martinas Neanderis baigė Karaliaučiaus universitetą ir buvo netoli Karaliaučiaus esančio Taravos (vok. Tharau, dabartinis Vladimirovas) kaimo kunigas.

Anos mama mirė nuo maro, kai mergaitei nebuvo nė metų. Mirus tėvui Anai buvo 11 metų. Mergaitę auginti pasiėmė jos dėdė, Karaliaučiuje turėjęs karčemą. Tai buvo šeimos verslas, tad dirbo kaip ir kiti šeimos nariai. Matyt, kad ten Aną ir pamatė bei įsimylėjo jaunas Trempų kaimo kunigas Johanas Partacijus.

Ištekėjo Ana septyniolikos. Netrukus jaunoji šeima persikraustė į Laukiškes (vok. Laukischken, rus. Saranskoje). Po dešimties bendro gyvenimo metų Partacijus mirė, o jo našlė buvo ištekėjusi dar du kartus už Laukiškių kunigų. Ana pergyveno visus tris vyrus ir mirė jau garbingo amžiaus, pagimdžiusi 11 ar 12 vaikų, savo sūnaus iš pirmos santuokos Frydricho Partacijaus namuose. Palaidota Įsrutyje (vok. Insterburg, rus. Černiachovsk).

Yra populiari ir istorija, esą Simonas Dachas buvo įsimylėjęs Aną, tačiau jokių to įrodymų nėra. Išties poetas sėkmingai vedė, su žmona Regina Pohl susilaukė septynių vaikų, nors išgyveno ne visi. Regina Dach po vyro mirties rūpinosi, kad būtų išleisti vyro eilėraščiai.

Teko girdėti gandų, jog „Taravos Anikę“ parašė ne Simonas Dachas... Kiek pagrįsta tokia versija?

Eilėraštis pirmą kartą publikuotas 1642 metais penktajame Heinricho Alberto „Arijų“ tome. Heinrichas Albertas išleido aštuonis tomelius su įvairiomis dainomis. Pirmajame tome 1638 m. Simono Dacho eilėraščiai apskritai išspausdinti pirmą kartą. Po visais tekstais Heinrichas Albertas nurodė jų autorius, o po „Taravos Anikės“ tekstu – ne. Autorius nežinomas. Melodija – paties Heinricho Alberto. Simono Dacho plunksnai šį eilėraštį priskyrė literatūros kritikas Johannas Gottfriedas Herderis (1744-1803).

XX amžiuje prasidėjo diskusijos, kas iš tiesų esąs „Taravos Anikės“ autorius. Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Visuose giesmynuose nurodytas autorius – Simonas Dachas. Kol nėra šimtaprocentinio autorystės paneigimo, ir vargu ar toks dar gali atsirasti, tol „Taravos Anikė“ priklauso Simono Dacho plunksnai.

Anikės skulptūra Teatro aikštėje (kurią žmonės vadina ir Anikės aikšte) laikoma vienu iš Klaipėdos simbolių. Bet ten – kopija. Kokia yra šios skulptūros istorija?

1988 metais Klaipėdoje apsilankė Heincas Radzivilas (Heinz Radziwill, 1920-1990) ir pasiūlė Teatro aikštėje atstatyti Simono Dacho fontaną. Klaipėda dar tebebuvo sovietinė, o Teatro aikštės rekonstrukcija jau buvo suplanuota, pastatant ten paminklą Martynui Mažvydui. Kai Antanas Stanevičius Klaipėdos dienraštyje paskelbė straipsnį apie siūlymą Taravos Anikės skulptūrą sugrąžinti į uostamiestį, kelio atgal nebebuvo.

Žinia apie iniciatyvą plito. Skulptorius Regimantas Midvikis (1947-2015) sutiko, kad Mažvydas užleistų vietą Anikei. Buvo nutarta: vokiečiai finansuos skulptūros išliejimą ir atvežimą, o miestas išgrįs aikštę, pajungs fontanui vandenį ir bus atsakingas už postamentą. Memelenderiai Vokietijoje įkūrė Taravos Anikės draugiją (Verein Ännchen von Tharau e.V.) ir surinko lėšas. Maja Mollenhauer-Ehlermann surado Anikės originalo skulptoriaus Kiunės (Arnold Künne, 1866-1942) palikuonis ir gavo leidimą skulptūros reprodukcijai.

Eilėraštis „Taravos Anikė“ – išskirtinis, nes vienintelis parašytas tarmiškai: sembų arba žemaičių dialektu.

Kiunės giminės neturėjo jokio Anikės liejinio, o iš nuotraukų atkurti skulptūrą būtų buvę be galo sunku. Laimei, atsirado moteris, radusi originalią miniatiūrinę Taravos Anikės skulptūrėlę. Pagal ją berlynietis skulptorius Haraldas Hakė (Harald Haacke, 1924-2004) sukūrė kopiją.

Skulptūros atidengimo šventė šaltą 1989 m. lapkričio dieną sutraukė į Teatro aikštę šimtus žmonių. Ypač didelė šventė buvo seniesiems klaipėdiškiams, Vokiečių-lietuvių kultūros draugijos nariams. Po daugelio sovietinių metų vokiečiai memelenderiai viešai girdėjo skambant savo gimtąją kalbą. Draugijos choras dainavo „Taravos Anikę“, daugelio akyse žvilgėjo ašaros.

O kokia yra originalios, 1912 m. pastatytos bronzinės Taravos Anikės skulptūros legenda? Pasakojama, kad skulptoriui pozavo reali mergaitė, gyvenusi Smiltynėje, kopų prižiūrėtojo name.

Nusprendus statyti Simonui Dachui paminklą, magistratas paskelbė konkursą. Jį laimėjo skulptorius Arnoldas Künne. 1911 m. skulptorius kelte iš Smiltynės į Klaipėdą pamatė jauną gražią merginą, kuri, pati to nežinodama, tapo Anikės modeliu. Tai buvo kopų prižiūrėtojo Rudolfo Šiveko (Rudolph Schiweck) dukra Gerda. Pasakojama, kad 1912 metais nukritus apdangalui nuo skulptūros, viena moteris sušukusi, jog tai esanti jos dukra Gerda. 

Labiausiai tikėtina, kad originali 1912 m. Anikės skulptūra pokariu buvo sunaikinta ją išlydant.

Gerda Šivek vėliau prisiminė, kad kelte ją piešęs kažkoks vyras, kuris neatsiklausęs porą kartų pataisė jos kasą, kas merginą tuo metu labai supykdė. „Modelis“ Gerda Šivek ištekėjo 1925 m. už pedagogo Herberto Kocho, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mirė sulaukusi 98 metų.

Ar turite versijų, kur ir kada galėjo dingti originali Anikės skulptūra?

Taravos Anikės skulptūra iš Teatro aikštės į skverą prie dabartinės Lietuvininkų aikštės buvo perkelta 1939-aisiais. Paskutinė žinoma jos nuotrauka, datuojama 1942-1943 m., yra saugoma Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje.

Kodėl skulptūra buvo perkelta – neaišku. Sklinda pasakojimai, neva norėta statyti paminklą Adolfui Hitleriui ar dėl to, kad ji vienintelė fiureriui buvo nugarą atsukusi, kai šis 1939 m. kovo 23 dieną teatro balkone sakė kalbą. Gal tai tiesiog buvo vietinių fašistuojančių noras įsiteikti fiureriui...

Kur originali skulptūra dingo baigiantis karui, taip pat esama įvairių versijų. Labiausiai įtikinanti yra ta, jog ji buvo tiesiog išlydyta. Apie tai, kad Klaipėdoje po karo mėtėsi atskiros postamento dalys, rašė Antanas Stanevičius savo knygoje „Taravos Anikės mįslė“ (2009 m.).

Ar matote dar neišnaudotų nišų, kaip Klaipėda galėtų pagerbti Simono Dacho atminimą, tačiau trūksta arba lėšų, arba politinės valios?

Labiausiai Klaipėdoje trūksta Simono Dacho gatvės. Gal Dachui bus skirta vieta atnaujintuose Pašto rūmuose? Atstatę Šv. Jono bažnyčią, vėl turėtume kur kabinti Simono Dacho atvaizdą. Gal reikėtų pradėti organizuoti Simono Dacho festivalius, kaip XX a. pradžioje. Galėtų skambėti baroko muzika, skaitytumėme Dacho eiles, kurtume panegirikas ir rinktume aukas bažnyčios atstatymui...

Manau, kad Simono Dacho pažinimo problema iš dalies susijusi su tuo, jog turime be galo mažai išverstos jo poezijos. Kaip mes galime ką nors pažinti, pamilti, vertinti, jeigu nesuprantame, ką jis yra parašęs? Linkėčiau naujų vertimų ir pagaliau Simono Dacho poezijos rinktinės lietuvių kalba.

Kita vertus, mes net suvenyrų pasiūlos su Dachu neturim: Dacho plunksnos, magnetų, medalio, kalėdinio „burbulo“ su Anike. Tokie suvenyrai užsienyje populiarūs.