„Skausmas - nuolatinis šokėjo palydovas“

Ji yra viena pirmųjų Muzikinio teatro baleto šokėjų, baleto trupės inspektorių. Muzikiniame teatre šokio spektaklius statė ir jos vyras baletmeisteris Pavelas Fokinas.

Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime ir tapo pagrindine, ilgai lydėjusia veikla?

Šokis mane traukė nuo pat vaikystės. Nors mokykloje man puikiai sekėsi matematika ir matematikos mokytoja man primygtinai rekomendavo rinktis studijas, susijusias su matematika, aš griežtai atsisakiau, pasakiusi, kad gyvenimą siesiu tik su šokiu (juokiasi). Įsimylėjau klasikinį šokį, baletą visa širdimi!

Baigiau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą. O dirbti pradėjau dar būdama studente. Po trečio kurso spėjau ištekėti už Pavelo Fokino, LMTA Klaipėdos fakulteto choreografijos specialybės pirmo kurso studento. Kai baigiau studijas, išvažiavome į Vilnių, nes vyras gavo kvietimą dirbti Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblyje. Aš įsidarbinau Vilniaus ryšininkų kultūros namuose šokių kolektyvų vadove. Kol laukėme pažadėto bendrabučio, teko pagyventi, pasisvečiuoti pas visus sostinės draugus ir pažįstamus... Netgi teko nakvoti repeticijų salėje. Juokingos ir graudžios istorijos... Man pritrūko kantrybės greičiau nei vyrui, tad po metų mano iniciatyva grįžome į Klaipėdą. Tada ir prasidėjo mano kelias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro link. Pradėjau nuo Klaipėdos liaudies operos šokėjos, vėliau tapau baleto trupės vadove ir baletmeistere. 1987 m. įsikūrus Muzikiniam teatrui tapau jo baleto artiste, vėliau - baleto trupės inspektore, solistų ir choro artistų šokio studijos choreografe. O Dieve, dabar pati savimi stebiuosi, kokia visapusiška veikla, tiesiog energijos fontanas! Taip būna tik jaunystėje!

1987 m., reorganizavus Klaipėdos liaudies operą į Klaipėdos muzikinį teatrą, kartu su baletmeisteriu Dmitrijumi Tchorževskiu rinkote baleto trupę. Pasidalykite prisiminimais.

Visi, tarp jų ir aš, perėjome griežtą komisijos, kuriai vadovavo tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas, atranką ir buvome priimti. Tarp priimtųjų buvo tik du ar trys šokėjai profesionalai, baigę Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Nė vienas neturėjome nei baleto artisto, nei vadovo darbo patirties profesionaliame teatre. Buvo ir draugysčių, ir trinties, ir bendrų švenčių. Visko. Svarbiausia, kad mes degėme noru šokti, mokytis ir vėl šokti, tada jau kurti.

Visi jautėme teatro vadovybės dėmesį ir rūpestį. Buvome labai laimingi ir dėkingi už pasitikėjimą. Ir mūsų pasirodymai turėjo pasisekimą! Baletą myli visi ar ne (juokiasi)? Gal už bendruomenės darbštumą, kuris toks matomas. Iki šiol prisimenu maestro Ginto Žilio frazę: „Baletas man patinka, nes jie dirba tylėdami“ (juokiasi).

Tuo metu ne tik šokau, buvau baleto trupės inspektorė, bet ir vadovavau Muzikinio teatro solistų ir choro artistų šokio studijai, kurioje jie turėjo tobulinti šokio gebėjimus. Kadangi buvau neaukšta, smulkaus sudėjimo, pradžioje į mane ne visi rimtai žiūrėjo, replikavo. Gal reikėjo juokauti ar nekreipti dėmesio, bet aš pasakiau: „Nėra kada išsidirbinėti, reikia dirbti“, ir viskas susitvarkė. Vieni kitus puikiai supratome.

Kas labiausiai įsiminė šokėjams?

Muzikinio teatro atidarymui buvo ruošiama Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“. Visiems dalyviams buvo siuvami vardiniai kostiumai. Tai mums padarė didžiulį įspūdį, nes Klaipėdos liaudies operos laikais dažnai tekdavo naudotis vienu kostiumu keliems atlikėjams pakaitomis, kartais tekdavo pačioms kai ką siūtis. Naujasis teatras mus aprūpindavo viskuo: nuo darbo aprangos, avalynės, sceninių kostiumų iki grimo, chalatų, rankšluosčių ir net muilo. Puantus veždavo iš LNOBT dirbtuvių, rankų gamybos. Daug vėliau atsirado daugybė įmonių, kurios juos siuvo vos ne pagal kiekvienos balerinos kojos ypatumus. O mano balerinos darbo pradžios laikais būdavo, kad nusiauni po pasirodymo puantus, o kojos aplipusios klijais, nutrintos. Ir neatrodė blogai.

Kodėl?

Baleto artisto profesijoje daug nepatogumų... Didžiulės pastangos ir kova su savo kūnu, valios treniruotės ir visiems žinoma tiesa, kad skausmas yra nuolatinis šokėjo palydovas. Tačiau viską atperka kūrybos džiaugsmas, galutinis rezultatas, žiūrovų įvertinimas, bendrystė. Muzikinio teatro baleto trupės lygis tai kilo, tai silpnėjo. Bangavo (juokiasi). Tai pasipildydavo gana aukšto lygio baleto artistais, tai jie išvykdavo, vadovams vėl tekdavo ieškoti profesionalių atlikėjų.

Kokių baleto scenos žvaigždžių sutikote Muzikiniame teatre?

Džiaugiuosi, kad teatro pastatymuose teko šokti šalia tokių kviestinių Lietuvos baleto žvaigždžių kaip Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys, Loreta Bartusevičiūtė, Jurijus Smoriginas. Nesvarbu, kad mes buvom kordebaletas. Mums buvo garbė būti šalia jų. Man labai patiko J. Smorigino pastatymai, jo, kaip choreografo, braižas.

2007 m. baigusi karjerą baleto trupėje, pasirinkusi rentą, tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus padėjėja, o vėliau - spektaklių vadove iš meilės teatrui?

Kai grįžau į Muzikinį teatrą po motinystės atostogų gimus dukrytei Evelinai, pradėjau mąstyti apie baleto šokėjos karjeros pabaigą. Kadangi pagal išsilavinimą buvau choreografė pedagogė, turėjau patirties teatre, atsidūriau Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriuje ir pradėjau dirbti choreografijos mokytoja. Teko derinti šokį ir pedagoginę veiklą. Du darbai, du vaikai - buvo labai nelengva. Būdavo, kad po rytinės repeticijos teatre šoku į taksi ir lekiu dirbti į mokyklą, po darbo mokykloje - skubu į vakarinę repeticiją ar spektaklį. Matydamas mano lakstymą tuometinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas Vaclovas Sasnauskas užsiminė apie režisieriaus padėjėjos, vedančios baleto spektaklius, pareigas. Pamaniau, kad jis juokauja, bet vėliau sutikau. Nebuvau savimi užtikrinta, nes tai buvo visiškai nauja veikla. Teko daug mokytis ir tobulėti. Tą darau ir iki šiol (juokiasi).

Mokykloje buvau reikli, griežta, nes atėjau iš teatro, kur reiklumas sau ir kūrėjų atsidavimas - neatsiejami profesijos dalykai. Kai negalėjau mokyklai skirti daug laiko ir jėgų, nusprendžiau dirbti tik Muzikiniame teatre. Juo labiau kad darbo apimtis ir sudėtingumas tik didėjo: neskaičiavau valandų dirbdama teatro užkulisiuose. Beje, tai man padėjo kitaip išgirsti solistų balsus ir operų muziką bei šį žanrą pamilti. Baletas ir šokis, žinoma, buvo ir liko pirmoji meilė. Dabar šokį stebiu iš užkulisių. Niekada nejaučiau nostalgijos ar pavydo. Džiaugiuosi jaunimo darbais ir polėkiais. Esu patenkinta savo dabartinėmis pareigomis.

Spektaklis - komandinis darbas, kai kiekvienas žino savo pareigas, laikosi subordinacijos... Spektaklis - tai muzikos, vaizdo, šviesų ir pačių įvairiausių mechanizmų, ne tik scenoje pasirodančių žmonių ar grojančio orkestro visuma. Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams bei džiaugiamės patys. Džiaugiamės, nes tai iki pačių gelmių paliečia širdis. Kas gali būti jautriau ir gražiau?..

Kadangi buvau neaukšta, smulkaus sudėjimo, pradžioje į mane ne visi rimtai žiūrėjo, replikavo. Gal reikėjo juokauti ar nekreipti dėmesio, bet aš pasakiau: „Nėra kada išsidirbinėti, reikia dirbti“, ir viskas susitvarkė.

Dabar šokį stebiu iš užkulisių. Niekada nejaučiau nostalgijos ar pavydo. Džiaugiuosi jaunimo darbais ir polėkiais.

Baleto artisto profesijoje daug nepatogumų... Didžiulės pastangos ir kova su savo kūnu, valios treniruotės ir visiems žinoma tiesa, kad skausmas yra nuolatinis šokėjo palydovas.