Skrandžių šeimos paslaptys, prisiminimai ir daiktai (2)

„Evikės sodą tvarkė, prižiūrėjo Marikė Skrabs. Mes su seserim žaisdavom su jos vaikais - Giunteriu ir Martinu, - Mickienės vaikaičiais“, - prisimena Erika. Mickus pykdavo, kad vaikai triukšmaudavo.

Pabaiga. Pradžia - 2021 10 30

Priekulėje pas Mickus

Nuo Mickų sklypo prie tvarto buvo varteliai tiesiai pas Ėvikę Simonaitytę - į jos daržą ir sodą.

Ten vaikai stengdavosi prasprūsti dėl skanių braškių ir kvepiančių rožių. Rašytoja skųsdavosi: „Pakajaus neduoda mergikės, vaikūzai!“ Ji išeidavusi mažųjų pabarti į balkoną.

Sekmadienis būdavo šventa diena.

Pas Mickus tuomet namai kvepėjo aguoniniu ar šokoladiniu keksu. Rudeniop Mickienė kepdavo ir pyragus su obuoliais.

"Užsukdavom po bažnyčios. Šeimininkė visada išvirdavo kafijos ir mes suvalgydavom po gabaliuką kuchen (šokoladinio kekso) arba aguonų vyniotinio.

Kvapų, kepimo miltelių, vanilinio cukrus mano mamai ir Mickienei atsiųsdavo Marta Grubert (gim. Skrandies) iš Hamburgo", - prisimena Erika.

Siuntiniuose giminaitė įdėdavo ir kafijos bei medžiagų kleidėms (suknelėms) siūti, nes mamukas Trūdė (Gertrud) Grubert buvo siuvėja.

Ypatingomis progomis artimieji gaudavo dar ir kitų prekių, kurių Lietuvoje tuo metu nebuvo galima įsigyti.

„Mano ir sesers Gerlindos konfirmacijai atsiuntė gražias baltas pėdkelnes“, - prisimena Erika.

Laukiamos viešnios

Turgaus dieną Marikė Skrabs su Mickiene atvažiuodavo į Klaipėdą.

Nešdavo parduoti kiaušinių, sviesto, varškės. Motina visada ryšėjo šviesia skarele, o Marikė mėgo būti vienplaukė. Jos plaukai atrodė „kūdi“, susukti į kuodą.

Atšalus orams ir likus laiko iki autobuso, giminaitės dažnai užeidavo pas Grubertus, gyvenusius šalia stotelės, Vilniaus g. 6.

Atnešdavo kiaušinių, varškės, grietinės - smetonos, kaip tada vadino, gabaliuką kuchen - kekso. Erikos mama Trūdė paruošdavo kafijos.

Kai žinojo, kad sulauks Marikės su Mare, penktadienį ji kepdavo pyragą su mielėmis, dažniausiai aguoninį, o vasarą, prisirpus vyšnioms - ir su uogomis.

Aguonas permaldavo mėsmale du kartus. Maldavo dažniausiai tėvas Vilis.

Keksai gardinti ir citrina.

Viešnios pasėdėdavo, pasivaišindavo.Neilgai trukus Mickienė pažvelgdavo į sieninį laikrodį ir sakydavo: „Jau laikas.“

Ir visi žinojo, kad po šių žodžių jau būtina kilti - netrukus atvažiuos autobusas...

Iš kairės: Trūdė (Gertrud) Grubert (gim. Kapust) ir Vilis Grubertas su dukrele Erika, Marikė Skrabs, Marė Mickienė bei neatpažinta viešnia Grubertų namuose Klaipėdoje, Vilniaus g. 6, apie 1960 m.

Iš kairės: Trūdė (Gertrud) Grubert (gim. Kapust) ir Vilis Grubertas su dukrele Erika, Marikė Skrabs, Marė Mickienė bei neatpažinta viešnia Grubertų namuose Klaipėdoje, Vilniaus g. 6, apie 1960 m.

Tradicijas išsaugojusi šeimos šventė

Tradicija puošti šventinę eglutę nėra itin sena.

Knygoje „...O buvo taip“ I. Simonaitytė pasakoja apie Kalėdų arba Kūčių vakarą pas Dūdjonius, kurį suruošė vyresnioji jos pusseserė - Dūdjonių Anė.

Ėvikė tuomet labai džiaugėsi, kad susitiks su giminaičiais, kurių buvo pasiilgusi, ypač Marikės.

Tikro Kalėdų vakaro būsimoji rašytoja tuomet dar nebuvo mačiusi.

Ji svajojo pamatyti papuoštą Kalėdų medelį: „Dūdjonių Anė žadėjo degti Kalėdų eglę.“

Autobiografinėje knygoje, kurioje užfiksuoti Ėvikės vaikystės prisiminimai, rašoma: „Na, ir pamačiau eglutę. Pirmą kartą. Ji blizgėjo ir švytravo visokiomis kulkikėmis, visokiais “angelų plaukais" ir net pačiais po šakas iškarstytais angelais.

O be to, ji visa buvo „apsnigusi“ vata.

Žvakutės buvo priraišiotos su siūlais. Bet tai nė kiek nekenkė."

Bebaigiančios sudegti žvakutės žymėjo linksmosios šventės dalies pabaigą: "Ir kai jau pradėjo gesti žvakės, Dūdjonienė nukraustė stalą.

Dūdjonis pradėjo ant stalo dėti knygas - ir Bibliją, ir maldaknygę, ir giesmines, ir psalmines."

Išlikusi Grubertų šeimos nuotrauka liudija apie šv. Kalėdų sutikimo džiaugsmą Klaipėdoje 1960-aisiais.

Nuotraukoje mažoji Erika susidomėjusi mamos kalėdiniais sausainiais.

Jie kepti ne tik vaišėms, bet ir eglutei papuošti. Tokius sausainius Trūdė Grubert (gim. Kapust) pagamindavo su skylutėmis, kad būtų patogu pakabinti.

Erika prisimena, kad jie buvo kaspinėlių, sniego senių ir žvaigždučių pavidalų.

Papuošimui naudojo baltą ir rausvą cukraus glajų. Raudoną spalvą išgaudavo su burokėlių sultimis.

Žvakutes degdavo tikras, prie medelio prisegdavo laikikliais. Jos buvo įvairių spalvų: baltos, raudonos, geltonos. Dagtis (knatus) nukarpydavo.

Kas žino, gal ir muziejui atneštos senos Skrandžių šeimos žirklės buvo tam naudojamos anuomet per šv. Kalėdas?..

Publikacija parengta bendradarbiaujant su Mažosios Lietuvos istorijos muziejumi

is kaires stovi Mihel Skrandies,Gyventoja Albuzyte,ir Vlius Grubertas apie 1946m.
erika borodkiniene, 2021-12-01 10:24
Nežinau, kaip kiti, bet aš matau tik dvi nuotraukas. Vietoj kalėdinių nuotraukų - balti laukai. O pati pirmoji, virš antraštės - be aprašymo. Kas tie žmonės?
Aleksandras, 2021-11-30 15:28
Sidebar placeholder