Solistas Šarūnas Juškevičius: „Visa siela esu scenoje“

Spalio 6-ąją 65-ąjį gimtadienį švenčiantis solistas Šarūnas Juškevičius - tikra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro legenda: jo sukurtiems personažams „nesiseka“ kone kiekvienoje operoje ar operetėje, tačiau gyvenime jis labai laimingas, o svarbiausia - mylimą veiklą atradęs žmogus.

Jūsų jubiliejus - puiki proga pasikalbėti.

Su metais nebesureikšminu jubiliejų. Nebesinori nei triukšmingo šventimo, nei gimtadienio datos sureikšminimo. Buvo 50-metis: atšvęsta smagiai, triukšmingai, 60-metis: kukliau, paprasčiau, mažesniam rate...

Gimtadieniai, ypač jubiliejai, ne tik matematika. Keičiasi žmogaus mąstymas, jo požiūris į bėgantį gyvenimą. Ką manote jūs?

Kuo senyn, tuo žmogus eini į gilesnius savęs apmąstymus. Ypač dabar, kai pandemija mus verčia gyventi lėčiau ir turime daugiau laiko. Vaikai užaugo, anūkai auga su savo tėvais.

Lieki su savo mylimiausiu žmogumi šalia, ir rūpesčių žymiai mažiau nei jaunystėje: tada ir darbų buvo daugiau, ir vaikus reikėjo auginti, auklėti, ir stengtis uždirbti jiems duonos.

Laiko filosofiniams pamąstymams tada buvo mažiau, bet turėjome daugiau laiko ir noro burtis, būti kartu su kolegomis, draugais, giminėmis. Bendravimas buvo nuolatinis, smagus ir teikiantis džiaugsmo. Dabar to žymiai mažiau...

 

Jaunystėje daugiausia nerimo kelia karjera?

Aš to neramumo ir savigraužos niekada neturėjau. Vaidmenų savo gyvenime turėjau daugiau nei 70: Muzikiniame teatre daugybę, Klaipėdos dramos ir Pilies teatruose, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre - po vieną. Darbo buvo visada ir įvairiausio.

Jūs niekada nebijojote scenos?

Tai buvo ne scenos baimė, bet nepasitikėjimas savimi, kuris nulėmė mano gyvenimo kelio pasirinkimą: nedrįsau svajoti apie aktorystę. Buvo ir kitų aplinkybių: muzikos mokykloje mokiausi groti akordeonu, vidurinėje mokykloje nemėgau ir nesisekė matematika, tad tėvai pasiūlė rinktis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Pasinėriau į muziką ir dėl to visai nesigailiu.

Turėjot būti akordeonistas?

Akordeonas tais laikais buvo labai populiarus instrumentas ir juo grojo dauguma jaunuolių. Tačiau šalia muzikos, kuri man svarbi nuo gimimo ir nuolat skambėjo mano tėvų namuose (Boleslovas Juškevičius - buvęs Klaipėdos dramos teatro direktorius, aktorius ir režisierius; Janina Juškevičienė - pedagogė), bet koks susibūrimas pas mus neapsiribodavo vien pašnekesiais.

Ano meto žmonės daug dainuodavo! Pasėdėdavo, užvalgydavo ir... prasidėdavo dainos, kurios skambėdavo be galo. Mama man dainuodavo lopšines, tėvas - sekdavo paties pramanytas pasakas. Ta meniška aplinka ugdė ir sukūrė mano vidinį pasaulį, neatsiejamą nuo muzikos ir teatro, o Muzikinis teatras šias dvi sritis sujungė.

Vaikystėje Dramos teatras buvo mano antrasis pasaulis. Kai tavo tėvas - teatro direktorius, bilietų pirkti nereikia, tad aš ten sėdėdavau ir sėdėdavau: mylimiausius spektaklius žiūrėdavau po keliolika kartų. Ypač tuos, nemirtingus, sukurtus režisieriaus Povilo Gaidžio.

Tai buvo mano gyvenimas, bet vidinis cenzorius, sėdėjęs mano viduje, neleido rinktis aktorystės ir laikė šį norą tvirtai užgniaužęs.

Nors kai 15-ą kartą žiūrėdamas tą patį spektaklį gilindavausi, kaip dirba aktoriai, kaip tas pačias situacijas kitaip pateikia, kaip improvizuoja, kirbėjo galvoje ta aktorystė, bet nebuvo drąsos net tėvui apie tai prisipažinti. Nors tėvai į mano pasirinkimus nesikišo, bet ir mano jausmų nežinojo.

Kai jau buvau įstojęs į Klaipėdos konservatoriją, baigęs pirmą muzikos mokytojo kursą, P. Gaidys Klaipėdoje rinko pirmą savo aktorių kursą - vis dar nesiryžau. Bet muzikos žinios man gyvenime davė daug naudos - kai vesdavau renginius, muzikinis pradas labai pravertė.

Bet teorija niekada nebuvo mano sfera. Aš gerai jausdavausi muzikuodamas. Būdamas studentu grojau kaimo kapelose akordeonu, grodavau vestuvėse, kad turėčiau savo pinigų. Nuo paauglystės esu melomanas, tad iki šiol perku, renku ir klausau muziką iš plokštelių.

Tapote muzikos mokytoju.

Taip. Buvau baisus sovietinės armijos nekentėjas... Tuo metu dirbančių kaime mokytojų neimdavo į armiją, tad aš šią galimybę ir rinkausi.

Tačiau dar studijuodamas Klaipėdos konservatorijoje, studentiškų renginių metu įsijungiau į teatrinę veiklą. 1975-1975 m. konservatorijoje tiesiog virė studentiškas gyvenimas nuo ankstaus ryto iki vėlyvos nakties. Studentų buvo daugybė: šimtai jaunuolių mokėsi muzikos specialybių, dabar - vienetai ir dešimtys. Didžiulis skirtumas.

Nors aš studijavau muzikos pedagogiką, tačiau visa mano esybė buvo ten, kur studijavo režisieriai. Su jais sukiojausi ir dalyvavau studentiškose šventėse: mokslo metų pradžia, mediumas ir kt. Grandioziniai buvo renginiai! Visas miestas skambėdavo! Ten mane „užkabino“ profesorius Kazys Kšanas, tuo metu vadovęs Klaipėdos liaudies operai.

Tai jis pamatė manyje būsimą charakterinių vaidmenų atlikėją. 1978 m. jis statė linksmą K. Millöckerio operetę „Studentas elgeta“: tai tapo lemtingu mano gyvenimo posūkiu. Pradžioje vienas nedidelis vaidmuo, paskui - kitas, vis didesni, ryškesni. Pirmoji mano pedagogė buvo a. a. Vida Kuraitė, vėliau mano balsą tobulino a. a. Antanas Bajerčius.

Taip atsirado vokalinė patirtis, o aktorystės meno niekas nemokė. Ką turėjai atsinešęs iš Dievulio, su režisieriaus pagalba pašlifuodavai, tad mano universitetu tapo scena ir spektakliai. Viskas atėjo su patirtimi.

1987 m., pradėjus veikti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, tapote jo direktoriumi.

Nuo 1984 m. buvau Klaipėdos liaudies operos teatro solistas... Vyko pasiruošimas profesionalaus muzikinio teatro steigimui. Norint atidaryti teatrą prireikė daugybės dokumentų ir minimalaus Danės g. 19 veikusių Kultūros rūmų remonto, tad kažkas turėjo tuo užsiimti. Man pasiūlė - aš sutikau. Deja, greitai supratau, kad tai ne man...

Dalyvavau KVMT paskelbtame solistų konkurse, jį išlaikiau ir norėjau pabėgti iš direktorių. Tačiau ministerija ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys prašė manęs likti Muzikinio teatro vadovu, kol bus rastas naujas. Likau ir laukiau.

Daugumai žmonių būti teatro vadovu siekiamybė.

Aš jų nesuprantu (juokiasi). Kaip galima sulyginti? Kai esi teatro vadovas, ateini į kabinetą, tau neša krūvas popierių, daugybė biurokratijos, išspręsk tą ir aną...

Ir visai šalia, scenoje, repetuoja tavo kolegos, ruošiasi pastatymui ar koncertui ir tu visa siela norėtum būti ten. Aš nuo direktoriaus pareigų bėgau, ir 1989 m. man pavyko. Vėl tapau šio teatro solistu.

Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre esate seniau, nei jis įkurtas, nes iki tol dainavote Klaipėdos liaudies operoje. Sakoma, kad teatras - tai jausmas.

Kai prasidėjo Muzikinio teatro rekonstrukcija, jaučiu, kaip trūksta ten gyvavusio teatro mikroklimato, tad labai laukiu naujojo pastato įkurtuvių ir noriu ten įžengti. Ateiti į naują teatro salę ir kažką pajausti. Jei ne sudainuoti, tai nors suvaidinti ten norėtųsi. Tokia mano svajonė!

Muzikinio teatro darbuotojai jau buvo „prisijaukinę“ Danės gatvės pastatą, kad ir koks nefunkcionalus jis buvo. Mes, solistai, turėjome čia savo grimo kambarėlius. Ten buvome susitempę daiktų iš namų. Ten vykdavo tokie nuoširdūs pokalbiai su kolegomis!

Kai teatras neturi savo namų, nostalgija labai „kabina“ širdį ir protą.

Kiek metų jūsų gyvenimas neatsiejamas nuo scenos?

Pirmą kartą į sceną išėjau, kai man buvo kokie 7-eri. Kai režisierius P. Gaidys tik atvyko dirbti į Klaipėdą, vienas pirmųjų jo spektaklių buvo K.Sajos „Gaidžio pentinai“. Spektakliui baigiantis reikėjo mažo berniuko, vieno iš personažų sūnelio, kuris turėjo tik išbėgti į sceną, sušukti „tėti“ - ir uždanga nusileidžia.

Atsimenu, kaip stoviu užkulisiuose ir laukiu, kada man reikės išbėgti. Vėliau su kitais aktorių vaikais vaidindavome spektaklyje „Pelenė“ peliukus, kuriuos paversdavo į arklius.

Kai buvau „šimkiukas“, kartu su kitais keliais studentais tapome dramos spektaklio Žemaitės „Marčios“ vestuvių muzikantais. Aš grojau armonika, o dabar jau žinomas dainininkas, tuo metu studentas Steponas Januška - klarnetu, Aleksandras Šimanskis - būgnu.

Vaidinome, važinėjome į gastroles. Paskui mano gyvenime atsirado Klaipėdos liaudies opera. Aš savo buvimą scenoje skaičiuoju nuo jos, t. y. nuo 1977 m. Daugiau nei 44-eri metai.

Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė?

Likimas lėmė nemažai charakterinių vaidmenų, bet mylimiausi liko tik keli. Tai pirmasis Pifkės vaidmuo jau minėtoje operetėje „Studentas elgeta“, kunigaikščio Bazilio Bazilovičiaus vaidmuo F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“, Bartolo - Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Pičemo - B. Brechto „Trijų grašių operoje“ ir, žinoma, Tevjė - J. Bocko „Smuikininke ant stogo“.

Scena - tai jūsų gyvenimas ir pašaukimas. O gal kažkas daugiau?

Sprendžiant iš to, kad kažkas nematomas ir nesuvokiamas mane vedė už rankos į sceną, manau, kad tai - mano pašaukimas. Profesija? Man tai turėtų būti muzikos pedagogika, dėstytojavimas, tačiau ir šioje srityje dirbu jau daugiau nei 30 metų: 1979-1984 m. mokytojavau Kretingos rajono Kartenos vidurinėje mokykloje; 1995-2008 m. dėsčiau Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje; 2003-2018 m. - tapau Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedros docentu, o nuo 2018 m. esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentu.

Ir tai man labai patinka. Ir sekasi. Tiek režsieriams, tiek aktoriams būtina gauti vokalinio dainavimo pagrindus, supratimą apie dainuojamąją scenos kalbą. Mes su šiais studentais sukuriame daug gražių dalykų. Man patinka dirbti su jaunais žmonėmis. Tai neleidžia pačiam apsamanoti.

Į jūsų pasakojimą įveskime meilės ir šeimos liniją...

Su žmona Virginija man labai pasisekė, nors mūsų charakteriai skiriasi lyg diena ir naktis, tačiau gyvenime vadovaujamės tais pačiais moraliniais principais ir vertybėmis. Gal dėl to iki šiol kartu.

Mus suvedė muzika: ji buvo chorvedė, kartu dainavome fakulteto kameriniame chore. Bedainuodami ir susidainavome. Aš greitai supratau, kad noriu būti su šiuo žmogumi: susipažinome gegužę, o rugpjūtį atšokome vestuves.

Namuose kiek galėjau, tiek padėjau, bet žmona visada buvo namų ramstis, laikantis visus keturis kampus. Ji nepaprastai organizuota, mokanti viską sutvarkyti vienu apsisukimu. Mūsų namai visada blizgėjo švara ir kvepėjo gardžiausiais valgiais. Visada buvo malonu į juos grįžti.

Ir dabar man nereikia eiti kažkur pavalgyti, nes žinau, kokie gardumynai manęs laukia namie. Kiek galiu padedu, parūpinu, dirbu, bet aš viską darau lėtai: kol aš ruošiuosi, ji viską padaro (juokiasi). Labai džiaugiuosi santarve namuose, nors visko būna, kaip ir visose šeimose.

Meilė - gerai. Meilė - kažkas neapibrėžiamo, neapčiuopiamo, tačiau pagarba ir atsakomybė - svarbiausia. Jei šiais principais vadovaujiesi, gali gražiai gyventi.

Esate laimingi tėvai. O ar įpareigojimų atžaloms tęsti garbingą jūsų giminės scenos liniją yra?

Jokių įpareigojimų. Viskas pagal laisvą pasirinkimą, nes aš žinau, ką reiškia, kai dirbi darbą, kuris tau Dievo skirtas, o ne primestas.

Dukra Agnė ir sūnus Povilas turi daug scenai tinkamų gabumų: puiki muzikinė klausa, artistiškumas, mokėsi sustiprintos muzikos vidurinėse mokyklose, bet jie pasirinko kitas sritis. Dukra Agnė studijavo švedų kalbą ir tai jai labai praverčia. Šiuo metu pasinėrė į pedagoginį darbą ir jai visai gerai sekasi.

Sūnus Povilas tapo profesionaliu vairuotoju. Net kai buvo mažas, jis galėjo ištisas valandas stumdyti mašinėles. Būdamas vaikas jis nėra sulaužęs nė vieno žaislo.

Senelių širdies atgaiva - anūkai?

Vyresnieji - Gabija ir Mykolas (dukros Agnės) - jau paaugliai, o Benas (sūnaus Povilo) - dar trimetis mažiukas. Jie nepaprastai geri. Jokių kaprizų.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder