Sūnaus prisiminimai apie Antaną Mončį išleisti knyga

Mančiuose, Darbėnų valsčiuje, gimęs A. Mončys, didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno ir kūrė Paryžiuje. Jo sūnus Ž. K. Mončys (gim. 1954) - aktorius, teatro pedagogas, oratorinio meno mokytojas - taip pat gyvena Paryžiuje ir prancūziškai apie save sako: „Je suis Lituanien - esu lietuvis.“

Savo memuaruose jis sustabdė tėvo gyvenimo akimirkas, prisiminė jo mintis apie įtraukiantį kūrybos procesą, išdėstė jo filosofiją, įvairias istorijas apie išeivijos dailininkus ir intelektualus, jautriai išreiškė begalinį jo ilgesį Lietuvai.

„Ši knyga - tai pasivaikščiojimas laiku - XX a. antroje pusėje - ten, kur kūrė, keliavo ir gyveno Tėvas Antas ir jo sūnus Krikas“, - rašoma knygos anotacijoje.

Memuarai iliustruoti A. Mončio piešiniais, skulptūromis ir archyvinėmis nuotraukomis.

Pandemijos rezultatas

Susitikime su skaitytojais Ž. K. Mončys prisipažino, kad atsiminimų knyga apie tėvą Antaną Mončį gimė karantino dėl COVID-19 pandemijos metu.

"Ši knyga turbūt vienintelis geras dalykas, kurį galima priskirti šiam virusui. Nes dėl viruso negalėjau vaidinti, vesti teatro pamokų, o žmona dirbo, vaikai mokėsi iš namų. Kompiuteriai buvo užimti. Man beliko mąstyti apie savo gyvenimą, skaityti, rašyti.

Bemąstydamas grįžau prie prisiminimų iš gyvenimo su tėvu. Be didelių kūrybinių kančių juos ėmiau užrašintėti ir per pusantro mėnesio ranka prirašiau penkis sąsiuvinius.

Tai mano vaiko, paauglio, suaugusio žmogaus prisiminimai. Atmintis kartais vingiuoja keistais viražais. Gal ne visos istorijos, kurias prisiminiau ir užrašiau, iš tiesų yra svarbios, bet man jos reikšmingos. Rašydamas savo prisiminimus apie tėvą galvojau apie savo vaikus, norėjau, kad jie tai perskaitytų ir prisimintų savo senelį, kurio nepažinojo", - pasakojo Ž. K. Mončys.

Antanas Mončys su pirmagimiu sūnumi.

Žemaitiška laikysena

Perrašęs savo atsiminimus kompiuteri, Ž. K. Mončys teigia pajutęs, kad jie gali būti įdomūs ne tik lietuviams, bet ir prancūzams, nes pasakojimas atskleidžia A. Mončį kaip asmenybę ir kaip menininką, o sykiu analizuoja žmogaus ir kūrėjo ryšį.

„Stengiausi visų pirma atskleisti žmogų, bet kartu man labai svarbu buvo parodyti, kaip A. Mončį galima atrasti dar labiau Lietuvoje“, - sakė knygos autorius.

Anot Ž. K. Mončio, knygoje A. Mončys atskleidžiamas skirtingu laiku, skirtingose vietose, skirtingose epochose ir skirtingais kampais.

"Mano prisiminimuose ryškiausiai išliko jo žemaitiška laikysena Paryžiuje. Jis buvo nedaug kalbantis ir užsispyręs žmogus.

Kai žemaitis ko nors nori, jis tikrai to pasiekia. Tai gali užtrukti metus, dvejus, trejus, dvidešim ar net trisdešimt. Tiek užtruko, kol A. Mončys ištobulino unikalius muzikos instrumentus ir meno kūrinius švilpius ir išgavo neįtikėtinai plačią jų skambesio gamą.

Žemaitis gali pakelti tris keturis kartus už save sunkesnius akmenis ar medžius ir tai jam nesukelia didelių kančių, arba be didelių pastangų išgerti du butelius konjako. Man atrodo, kad šis dalykas ypač žavėjo mano motiną, nes ji apie tai kalbėdavo labai emocionaliai.

Žematišką tėvo laikyseną atspindi ir toks vaizdelis. Įsivaizduokite, Paryžiuje maždaug 120 kv. m skverelyje jis sugebėjo rasti grybą. Tai tikriausiai buvo vienintelis grybas, augęs tame skvere, gal net visame Paryžiuje, ir jis jį rado.

Žemaitiška man atrodo ir tai, kad tėvas plikomis rankomis skindavo dilgėles ir virdavo mums dilgėlių sriubą", - pasakojo Ž. K. Mončys.

Antanui Mončiui nebuvo svarbu, ar jo modernus menas bus suprastas jam gyvam esant, ar po mirties, jam svarbiausia buvo kurti.

Vaikams dainavo lietuviškas lopšines

Žemaitiška laikysena, pasak Ž. K. Mončio, buvo ir begalinis tėvo švelnumas, meilė ir atsidavimas vaikams. A. Mončys buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona buvo skulptoriaus Jan Martel (1896-1966) dukra Flore. Su ja jis susilaukė pirmagimio Ž. K. Mončio. Su antrąja žmona Margrit Haller von Hallerstein jis užaugino sūnų Andreas ir dukterį Sabiną, tačiau prieš pat mirtį išsiskyrė.

Apie savo vaikus A. Mončys yra pasakęs: „Gražiausias mano kūrinys - trys mano vaikai.“

„Jis mums dainuodavo XIX a. lopšinę “Kukavo". Aš padėdavau tėčiui galvą ant krūtinės ir jo balsas mane užliūliuodavo. Iki šiol jaučiu jo balso vibraciją...

Aš buvau kartu su tėvu, kai jis grįžo į Lietuvą 1989 m. po 47 metų, praleistų emigracijoje, ir susitiko su savo mama. Jai tada buvo 92-eji. Tai buvo labai jaudinanti akimirka.

Nepatikėsite, ką ji jam pasakė: „Antanai, tu ką, rūkai?“ Jis bematant sutraiškė savo cigaretę.

Po dešimties minučių jie buvo vienas kito glėbyje ir dainavo Antano vaikystės laikų lopšinę. Tai nebuvo lopšinė „Kukavo“, o kita.

Aš „Kukavo“ taip pat dainuodavau savo vaikams ir ji juos taip pat labai gerai užmigdydavo.

Man atrodo, kad tai ir yra lietuviška tapatybė ir aš savyje jaučiuosi labiau lietuvis negu prancūzas", - atviravo knygos autorius.

Pasirinko išvykti

Pasak Ž. K. Mončio, knygoje nėra vien tik juokingos ar linksmos istorijos apie A. Mončį. "Yra ir liūdnesnių dalykų, pavyzdžiui, egzilis. Istorija, deja, kartojasi. Ir ji yra tragiška. A. Mončys, kaip ir daugelis jo bendraamžių, dalyvavo rezistencijoje, slapta pervežinėjo lietuviškus laikraščius.

Dėl to atsidūrė juodajame sąraše ir suprato, jeigu nieko nedarys - tai su juo bus susidorota arba jis bus ištremtas. Taip nutiko jo brangiam dėdei. Po poros dienų, kai Antanas išvyko, jis buvo ištremtas.

Antanas pasirinko išvykti. Žodis „bėgti“ man nepatinka, renkuosi žodį „išvykti“, nes Antanas rinkosi išvykti, kad galėtų sugrįžti pas savo šeimą, savo sužadėtinę... Kai tik baigsis prakeiktas karas. Jis nesitikėjo, kad išvyksta taip ilgam. Manė, kad sugrįš po kelių mėnesių, bet jo egzilis truko 47 metus. Tėvai 10 metų gyveno nežinioje, ar jų sūnus liko gyvas. Liūdesys, kurį Antanas išsivežė su savimi, jį lydėjo visą gyvenimą", - pasakojo Ž. K. Mončys.

Išreiškė savo pažiūras

Savo poziciją, politines pažiūras A. Mončys išreiškė per kūrybą.

„Jį pykino neteisybė. A. Mončio namuose-muziejuje Palangoje yra tėvo sukurta skulptūra “Maršalas". Tai labai impozantiškas kūrinys: iš arklio kaukolės padarytas veidas, vyriški lytiniai organai iš kriauklės, skulptūra nukabinėta visokiais pakabukais, kurie simbolizuoja daugybę medalių. Tai yra aliuzija į senus sovietinių laikų generolus, tokius kaip Brežnevas, Andropovas ir panašiai.

Kitos skulptūros - „Afganas“ - galva gali nusiimti arba užsidėti. Tai simbolis, kad gyvybė nėra tokia svarbi, kaip laisva dvasia", - komentavo tėvo kūrybą Ž. K. Mončys.

Anot knygos autoriaus, labai svarbi yra paskutinė A. Mončio skulptūra „Begalinė procesija“. Todėl jos leitmotyvas knygoje pakartotas net devynis kartus.

„Begalinė procesija“ - tai bareljefas iš medžio. Jo ilgis yra beveik 5 metrai. Visas bareljefas simbolizuoja mirusiųjų galvas. Antanas tuo norėjo pasakyti, kad ir kas būtų, kad ir kokie mes būtume galingi, turtingi ar vargšai esame, visi vieną dieną baigsime savo gyvenimą ir atsidursime ten pat", - kalbėjo Ž. K. Mončys.

„Svarbiausia man yra kurti“

Pasak pirmosios knygos skaitytojos, artimos Ž. K. Mončio bičiulės vertėjos, aktorės Karolinos Paliulienės, ji yra ne tik apie tėvą Antą, bet ir apie šaunią lietuvių bendruomenę Prancūzijoje, tarsi odė jai.

"A. Mončys visada buvo kartu su lietuvių bendruomene. Jis dalyvavo lietuvių bendruomenės folkloro ansamblyje, kuris daug gastroliavo po visą Prancūziją, garsindamas Lietuvos vardą. Visada lankydavosi lietuvių Mišiose.

Ir lietuvių bendruomenės nariai sekė jo kūrybą, lankydavo jo parodas.

Ne visi suprato jo meną. Dažnai tik pagarbiai sakydavo, kad jis yra modernus. Vis dėlto visi suprato, kad A. Mončys iškėlė lietuvių liaudies meną į universalias aukštumas.

Pats A. Mončys sakydavo, kad jam nesvarbu, ar jis bus pripažintas gyvas, ar tik po mirties, sakydavo, kad jaučia didžiulę kūrybinę srovę savyje, kurią nori išreikšti kūryba.

„Svarbiausia man yra kurti“, - kartodavo jis", - savo prisiminimais pasidalijo K. Paliulienė.

Knyga „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ bus išleista trimis kalbomis: lietuvių, prancūzų ir anglų.

Knyga ir filmas

Knygą „Mano tėvas Antas. 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ Ž. K. Mončys parašė prancūzų kalba ir iš pradžių norėjo išleisti ją dviem kalbomis: lietuvių ir prancūzų, tačiau leidykla „Aukso žuvys“ nusprendė išleisti tris knygos leidimus. Pirmais pasirodė lietuvių kalba, kitas bus prancūzų ir dar rengiamas knygos leidimas anglų kalba.

Ši knyga tarsi laurų vainikas, vainikuojantis A. Mončio 100-metį, kuris buvo minimas 2021-aisiais. Džiugu, kad knyga nėra vienintelis išliekamąją vertę turintis ir A. Mončio vardą pasaulyje garsinantis kūrinys. Režisierius Linas Mikuta sukūrė dar ir kino filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Filmo premjera numatyta kino festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 26 d. Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas“.

Apie savo vaikus Antanas Mončys yra pasakęs: „Gražiausias mano kūrinys - trys mano vaikai.“

Biografija Antanas Mončys (1921 m. birželio 8 d. Mančiuose, Darbėnų valsčius - 1993 m. liepos 10 d. Paryžiuje, Prancūzija) - Lietuvos skulptorius modernistas. 1941 m. baigė Kretingos gimnaziją. 1942-1943 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo architektūrą. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Susipažinęs su skulptoriumi Vytautu Kašuba susidomėjo skulptūra. 1947-1950 m. Vytauto K. Jonyno vadovaujamoje dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge studijavo skulptūrą pas Aleksandrą Marčiulionį. Gavęs skulptoriaus diplomą ir Prancūzijos vyriausybės stipendiją, 1950 m. atvyko į Paryžių, studijavo Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la grande Chaumiere) pas Osipą Zadkiną. 1951 m. dalyvavo Nepriklausomųjų salono parodoje. 1952 m. sukūrė 16 skulptūrų Šv. Marcelijaus bažnyčioje Laone. Vadovavo skulptūrų studijoms: 1973-1988 m. Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre, 1977-1981 m. Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje. Priklausė Dailininkų namams (Maison des Artists). Palaidotas Grūšlaukėje, šalia tėvų. Kūryba Sukūrė religinio siužeto kūrinių („Šv. Juozapas“, 1951 m.; „Kelių Madona“, 1952 m.), antkapinių paminklų (V. Rakštytės-Karvelienės, 1954 m.; O. Greimo, 1983 m.), abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų („Fantasmagorija“, 1957 m.), konstruktyvių, sunarstytos struktūros skulptūrų („Begalinis“, 1970 m.; „Vandens nešėja“, 1977 m.; „Pamokslininkas“, 1983 m.), reljefų, švilpių, kaukių. Naudojo įvairias medžiagas (medis, akmuo, metalas, molis, atliekos, rasti daiktai) ir techniką. Iliustravo knygų (Oskaras Milašius. Lietuviškos pasakos, 1972 m.), sukūrė scenovaizdžių, piešinių, akvarelių. 1960-1992 m. surengė apie 30 individualių parodų (Prancūzija, Belgija, Vokietija, Monakas, JAV, Italija, Lietuva). 1992 m. dovanojo kūrinius Palangai, jų parodos surengtos Vilniaus šiuolaikinio meno centre ir Kauno paveikslų galerijoje. 1999 m. liepos 10 d. Palangoje atidaryti Antano Mončio namai-muziejus.