Šv. Jono bažnyčios slėpiniai: istorija po truputį atgimsta naujais rakursais

Tai buvo aukščiausias miesto visuomeninis pastatas, kurio bokštas siekė iki 76 m aukštį. Orientyras laivams. Ryškiausias Mėmelio (Klaipėdos) senamiesčio architektūrinis akcentas, negailestingai sunaikintas per Antrąjį pasaulinį karą.

Evanangelikų liuteronų Šv. Jono bažnyčios (ją norima atstatyti) istorija po truputį atgimsta naujais rakursais: šį mėnesį vadinamojo Jono kalnelio Kurmarko bastiono poternoje (Pylimo g. 2A) duris atvėrė unikali ir labai laukta ekspozicija.

Ji pavadinta „GUTEN TAG. Šv. Jono bažnyčios atstatymas“. Lankytojai turi progą ne tik patekti į prieš tai užrakintas XVIII a. poternos patalpas, bet ir susipažinti su dar niekur viešai neeksponuota 2020-2022 m. vykdytų bažnyčios bokšto archeologinių tyrimų medžiaga.

Apie ekspoziciją „Vakarų ekspresui“ papasakojo idėjos ir turinio koncepcijos autorė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja, archeologė dr. Raimonda Nabažaitė.

Raimonda Nabažaitė
Asmeninio archyvo nuotr. Archeologė dr. Raimonda Nabažaitė.

Mūsų mieste iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo keliolika įvairių religinių konfesijų maldos namų, tačiau daugiausia dėmesio nukreipta į Šv. Jono bažnyčią. Kuo ji ypatinga?

Išskirčiau svarbią aplinkybę: šios bažnyčios vieta yra vienintelė Klaipėdoje po karo likusi sakralinė erdvė, neužstatyta ilgalaikiais gyvenamaisiais ar komerciniais pastatais. Kitu atveju bet koks bažnyčios atstatymas būtų komplikuotas, o gal neįmanomas. Tiesa, pokariu čia buvo pastatytas „univermagas“, tačiau jis buvo medinis, todėl nugriautas Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Po 1995−1996 m. vykdytų archeologinių tyrimų bažnyčios kontūrai pažymėti gyvatvore, suformuota žalioji erdvė mieste. Istorikai, urbanistai jau yra sutarę: Šv. Jono bažnyčios atstatymas yra gyvybiškai svarbus dėl „svorio centro“, vertikalės sugrąžinimo plokščiame miesto senamiestyje. Dabartinių laikų kontekste Šv. Jono bažnyčios atstatymas yra bendruomeninis siekis.

Bažnyčios atstatymas yra gyvybiškai svarbus dėl „svorio centro“, vertikalės sugrąžinimo plokščiame miesto senamiestyje.

Idėja atstatyti vieną svarbiausių prieškariu stovėjusių senamiesčio dominančių telkė istorikus, archeologus, evangelikų liuteronų bendruomenės narius ir miesto atminties puoselėtojus jau seniai. Į procesą skirtingomis palaikymo formomis įsitraukia ir kūrėjai, ir gyventojai. Tai - labai svarbu.

Na, o iš profesinės pusės šis objektas yra mano ilgalaikių archeologinių tyrimų tęsinys. Nuo 2012 m. įžengiau į bažnyčių archeologiją tyrinėdama Martyno Liuterio (1483-1546) laikų Klaipėdos bažnyčias ir dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių galiu toliau tęsti juos Šv. Jono bažnyčios vietoje. Turiu galimybę tyrinėti kompleksiškai, o ne fragmentiškai. Neabejotinai visi atlikti darbai galiausiai suguls į monografiją, gal net ne vieną.

Ekspozicija
Požemio trys erdvės turi skirtingas raiškos formas. Viena jų - istorinė, archeologinė ekspozicijos erdvė, kuri lankytoją kviečia susipažinti su bažnyčios istorine reikšme.

Kas labiausiai nustebino 2020-2022 m. tyrinėjant bažnyčios bokšto vietą?

Minėtų tyrimų metu rasta tik nedidelių architektūros detalių, langų stiklo gabalėlių, plytų nuolaužų. Tai daugiau papildantys elementai, kurie žmonių akims tikriausiai kelia nusivylimą, it koks mažytis trupinys iš didžiulės šventovės. Tačiau archeologija patvirtina, kad pokariu bažnyčia buvo „nurengta iki pamatų“, išrinkta statybinė medžiaga, išardytos net grindys, skyrusios mirusiųjų ir gyvųjų ribas.

Pokariu Šv. Jono bažnyčia buvo „nurengta iki pamatų“, išrinkta statybinė medžiaga, išardytos net grindys, skyrusios mirusiųjų ir gyvųjų ribas.

Be likusių bažnyčios pamatų, atskirai galima paminėti aptiktą 1931 m. įrengtą cirkuliuojančio oro šildymo sistemą. Tai grindų lygmenyje atidengtas kanalas, kuriuo cirkuliavo šiluma ir grindų grotelėmis pateko į vidų.

Kita vertus, archeologija leidžia suprasti statybų kontekstą, aplinką ir kaip mąstė to meto inžinieriai. Pamatų atodangos rodo, jog bokšto pamatų statybai buvo apgalvotai panaudoti anksčiau stovėjusio XVI a. pastato fundamentai. Prie vertingų atradimų priskirčiau bažnyčios viduje ir šventoriuje išlikusius kapus su karstais. Pamatome laidosenos bruožus. Tam ekspozicijoje skiriama nemažai dėmesio.

Ekspozicija
Ekspozicijos „Tylioji žemė“ atskleis bažnyčioje ir jos šventoriuje palaidotų mirusiųjų paslaptis. Sužinosite, ką į kapus dėdavo kaip mokestį šv. Petrui, saugojusiam vartus į rojų.

Papasakokite apie šios parodos koncepciją. Kam skirti paslaptingi stalčiukai, kuriuos galima atidaryti, ir ką juose lankytojai ras?

Ekspoziciją sudaro trys erdvės: istorinė-archeologinė, vaizdo dokumentikos ir „Laiko tunelis“, jungiantis praeitį su dabartimi.

Pagrindinė poternos erdvė skirta lankytoją supažindinti tiek su bažnyčios praradimais, tiek su jos istorine gyvastimi, žmonėmis. Poternos dešinysis lankas pasakoja apie bažnyčią vaizdais: demonstruojami skirtingi jos rakursai. Taip siekiama parodyti objekto architektūrinį grožį, o kartu kasdienį arba proginį miestiečių gyvenimą, kai pastarieji šalia maldos namų pozuodavo ir pan.

Kairėje poternos pusėje kalbama apie praradimus. Lankytojas mato, kaip atrodo bažnyčios griuvenos po karo. Šalia jų pozuoja naujakuriai, turėję iškuopti sugriautą miestą (ir bažnyčios liekanas).

Taip pereinama prie netekčių archeologijos su 6 ekspoziciniais baldais-teminiais sustojimais. Jų tikslas - glaustai ir vaizdžiai perteikti svarbiausius aspektus, įtraukiant archeologinius radinius. Taip atsirado balduose po du stalčius.

Pavyzdžiui, sustojime „Griovimas“ pasakojama apie pokarį, kodėl dalinai apgriautą bažnyčią nuspręsta likviduoti, kaip keitėsi sklypo paskirtis. Demonstruojamos griuvenų liekanos, bažnyčios vietoje statyto „univermago“ likučiai, jo vietoje surinkti tarybiniai stiklo buteliukai.

„(At)statymas“ supažindina su svarbiausiais tyrimų radiniais: funkciniais elementais, pamatine bažnyčios dalimi ir kaip atrodė bažnyčios interjeras, eksterjeras iki karo.

Ekspozicija
Teminės stotelės su specialiais baldais, kurie turi stalčiukus. Atidarius juos galima ne tik išvysti, bet ir prisiliesti pirštais prie bažnyčios istorijos.

Gana plačiai pateikta tema, pavadinta „Tylioji žemė. Šis tas apie mirusiuosius“. Ką jie „pasakoja“?

Tyrimai rodo, jog atsisveikinimo procesijų su mirusiaisiais miesto širdyje netrūko. Dėl gynybinių bastionų plėtros XVIII a. pirmojoje pusėje senosios miesto kapinės (prie dabartinio Senojo turgaus) buvo uždarytos. Tad 1706 m. pastačius bažnyčią, jos aplinka tapo pagrindine miestiečių laidojimo vieta iki 1781 m. Kapų duobėse rastos monetos nuo 1705 m. iki 1765 m.

Bažnyčios viduje ir šventoriuje mirusieji laidoti vieni virš kitų, dviem trimis horizontais. Mirusieji buvo guldomi į medinius trapecijos formos karstus aukštielninki. Iš viso ištirti 67 palaidojimai (fiksuoti anatomine tvarka), rasta daugybė žmonių kaulų iš suardytų kapų. Palaikų tikėtis galima per kelis šimtus, mat likusi dalis, kaip ir altorius, dar netirti.

Palaidotų liuteronų įkapės buvo gana kuklios, jų rasta tik 19-oje kapų. Laidojimo aprangos neišliko, aptikta tik jos detalių: metalinių, perlamutrinių sagų, metalo siūlų. Dalis mirusiųjų buvo išlydėti su galvos apdangalais iš įvijinių siūlų ir karoliukų, auskarais. Kapuose daug mažyčių smeigtukų prie galvos, krūtinės, kojų. XVIII a. vis dar buvo įprasta į liuterono kapą mesti monetų. Manoma, kad krikščioniškojoje tradicijoje monetą į kapą dėdavo kaip mokestį šv. Petrui, saugojusiam vartus į rojų.

Išskirčiau vienos jaunos, tuberkulioze sirgusios moters istoriją. Jos karstas ir įkapės pasižymėjo neeiliniu puošnumu. Lankytojas, atvėręs stalčių, susipažins su daline jų rekonstrukcija. Bendrai archeologinė kapų medžiaga lieka anoniminė.

Įdomi ir, tikiu, mažai skaitytojams žinoma bus 1706-1773 m. Bažnyčios mirčių knyga (Beerdigungen Buch), kuriai ekspozicijoje skirtas atskiras sustojimas.

Lankytojai galės išvysti ir epitafinės plokštės fragmentą (jo paviršiaus rekonstrukciją), kuris priklausė tvirtovės gubernatoriui ir komendantui Adamui Valentinui von Redernui (1589−1653). Radinys ne tik byloja apie aukšto rango pareigūną, bet ir galimai jo perkėlimą iš „Liuterio laikų“ vokiečių bažnyčios.

Kokias reikšmingiausias parodos detales išskirtumėte, rekomenduotumėte lankytojui atkreipti didesnį dėmesį?

Labai rekomenduočiau skirti laiko 20 minučių vaizdo dokumentikai apie archeologinius tyrimus ir į juos integruotus įdomius pašnekovus, miestiečių pasisakymus apie atstatymą. Tai yra gyvas filmas, manau, įtraukus skirtingo amžiaus grupėms. Taip pat kviesčiau namuose turėti leidinį, kurį išleidome ekspozicijos pagrindu.

Kiek laiko veiks ekspozicija ir kada ją galima lankyti?

Ekspozicija bus pasiekiama tol, kol bus atstatytas bažnyčios bokštas. Tačiau ji veiks tik šiltuoju metų laiku, kai tam yra tinkamos oro sąlygos. Šaltuoju periodu poternoje yra daug drėgmės, kuri gali apgadinti įrangą ir ekspozicijos turinį.

Kasmet turėsime dalį ekspozicijos iškelti, o pavasarį vėl sukomplektuoti.

Šiuo metu ekspozicija atverta tik savaitgaliais, tačiau labai kviečiame savanorius, su kurių pagalba galėtume veikti kiekvieną dieną bent po keturias valandas.

Kokie suplanuoti kiti bažnyčios archeologinių tyrimų etapai?

Šiuo metu užbaigti tyrimai bažnyčios bokšto statybos vietoje. Tikiu, kad įdomiausi atradimai laukia likusioje dalyje. Turėtume išsiaiškinti, ar bažnyčioje buvo požemiai, apie kuriuos esama užuominų iš istorinių duomenų.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder