Tik pergalės siekis vardan dar tuomet jaunos Lietuvos

Tas žvarbokas sausio priešpietis, praleistas kartu su Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinio, pradinio, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo skyriaus mokiniais Dariaus kaime, S. Dariaus gimtojoje sodyboje, neabejoju, atvykusiųjų širdyse ir širdelėse paliko gilų ir neišdildomą įspūdį.

Dariškė byloja pasididžiavimą didžiavyrių skrydžiu per Atlantą

Tai skamba banaliai, šabloniškai. Tačiau sakyčiau, kad privertė mus naujai pervertinti savo vertybes, žmogaus egzistencijos prasmę ir tikslus. Ir nesvarbu, ar esi mokytojas ar pradinukas.

Abejingų nepaliko sodybos šeimininko ir puoselėtojo gerbiamo Mėčislovo Raštikio kantrus ir nuoseklus pasakojimas, kuriame dar kartą ne vienam mūsų viešnagės dalyviui priminė ne tik lakūno vaikystę (apsilankymas didvyrio gimtinėje sutapo su jo gimtadieniu, sausio 9 d.), emigraciją į JAV, jaunystę, kelią į aviaciją ir grįžimą į Lietuvą, sportinę ir politinę veiklą.

Žaismingai muziejaus vadovo vesta viktorina Lietuvos aviacijos istorijos tema „įdarbino“ visus. Stebėjausi ir didžiavausi penktoko Emilio K. žiniomis, devintoko Mindaugo S. ir dešimtoko Roko R. domėjimusi aviacija. Moksleiviams įteiktos atminimo dovanėlės ne tik sušildė vaikų sielas, bet kartu tarsi buvo priminimas, jog judrėniškiai negali būti kitokie, juk tam įpareigoja ne tik didvyrio vardo suteikimas jų mokyklėlei, bet ir bene įsimintiniausi rajone vasarų renginiai Dariaus kaime, sietini su didvyrių – S. Dariaus ir S. Girėno – vienokiomis ar kitokiomis sukaktimis.

Praėjo kuris laikas po minėtos viešnagės Dariaus kaime, po patirtos šilumos didvyrio atminimui, kurią skleiste skleidė ir spinduliavo muziejaus šeimininkas M. Raštikis.

Svečių laukta iškūrentoje patalpoje. Niekur ant eksponatų nenusėdusios užmaršties dulkės.

Tad nenuostabu, kad pavartęs atsiliepimų knygą dažnas lankytojas palieka savo prasmingą mintį ar mintis. Tik šiandien tenka apgailestauti, kad šalia savo palikto įrašo pritrūko žodžių: „Šlovė mūsų didvyriams S. Dariui ir S. Girėnui!“

Tai buvo puiki integruota pamoka daugumos dalykų – istorijos, technologijų, fizinio auklėjimo, fizikos, dailės ir kitų – ne kasdienė, o ypatinga. Ir nesvarbu, kad tai žiemos metas S. Dariaus gimtinėje.


Atsiprašydamas skaitytojo už trukdymą, noriu priminti po didvyrių žūties Amerikos lietuvių sprendimą vykdyti jų valią. Juodu buvo palikę sparnuotais žodžiais surašytą testamentą, kurio pagrindinė mintis ši: jeigu mes neperskrisime Atlanto ir žūsime, tegu jį perskrenda kiti. Jokio egoizmo, jokios nevilties, tik pergalės siekis vardan dar tuomet jaunos Lietuvos.

Tragiškai baigęsis skrydis didvyrio S. Dariaus gimtinėje ir jos apylinkėse paliko ryškų pėdsaką vietos bendruomenėje. Ir tam nereikia mokslinių tyrimų, paminėsiu keletą faktų.

Kai su judrėniškiu abiturientu Kristijonu rengėme fizikos srities brandos darbą, teko vykti į S. Dariaus tėviškę.

Buvo auksinis ruduo ir krentantys klevų lapai tarsi patys buvo ryškiausi Bernulio dėsnio eksponatai. Kristijono paleisti popieriniai lėktuvėliai tai tik papildė.

Malonu buvo stebėti, kaip vaikinas pagarbiai vaikščiojo takeliais, stengdamasis „neužgauti“ gėlės ar iš naujo saulėkaitoje pražydusio šalpusnio… Ir ne tik.

Vėliau jo kraštietis Erikas dar kartą įrodė, jog mes, judrėniškiai, verti didvyrio atminties ir darbo vardan pergalės, pratęsė Kristijono pradėtą arti vagą, kas buvo šalyje tik vienetai. Ir kai po daugybės metų buvęs judrėniškis Igmantas ne banaliai pasveikina savo buvusį mokytoją jo profesinės šventės proga, ar kai jų mokyklėlėje daug metų mokytoja dirbanti (manau, ją jau galime vadinti judrėniške) į buvusį savo klasės vadovą kreipiasi tik „auklėtojau“, – ar tai tik nėra paliktas gilus, daug kam sunkiai įžvelgiamas didvyrių priesako pėdsakas.

Minėtų vaikinų keliu eina ir Vilius, ypač atsakingai gilindamasis į Lietuvos energetikos raidos istoriją, jo brolis Oskaras, pasižymintis smalsumu, gebėjimu diskutuoti.

Toks tad judrėniškių savitai gražus mentalitetas, kuriam skleistis galbūt kilimą paklojo jų kraštietis „Stepukas“.

Organizatorių nuotr.

A. VALAIČIO nuotr.: S. Dariaus memorialinio muziejaus kampelis.

1983 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas istorinis meninis filmas apie lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbį „Skrydis per Atlantą“ buvo didžiausio populiarumo sulaukęs lietuviškas vaidybinis filmas, kurį pamatė kas penktas Lietuvos gyventojas.

Režisieriaus R. Vabalo talentas (scenarijaus autoriai R. Vabalas ir J. Glinskis), aktoriaus R. Sabulio (vaidino S. Darių) meistriškumas tarsi betarpiškai žiūrovui leido prisiliesti prie did­vyrių Didžiojo tikslo gimimo ir sunkaus bandymo jį įgyvendinti.

Gal anuomet ir ne viską dar buvo galima publikuoti, gal kai kurie faktai ir neparodo tikros tiesos (ypač filme lieka aptaki lakūnų žūties aplinkybė), tačiau filmo statytojų ir kūrėjų tikslas pasiektas – žiūrovai nė akimirkai nelieka abejingi tam, kad yra lietuviai, ir didžiuojasi tuo.

Sako, mes turime Mažvydą, didžiuojamės ir tuo, kad esame bendratautiečiai su A. Grigorian, ne mažiau maloniai mus nuteikia ir faktas, kad pas mus įvyko „dainuojanti revoliucija“.

Verta kiekvienam mūsų dar kartą prisiminti, kad kartu esame ir did­vyrių – S. Dariaus ir S. Girėno tėvynės – Lietuvos – piliečiai. Kiek tai ir kam įpareigoja, tyliai atsakykime patys sau.

Sidebar placeholder