Vilkyčiuose šiaudų skulptūros palydėtos ugnimi

Organizatorių teigimu, tai jau ne vieną amatą apimantis kūrybinis laukas, kuriame tradicija tampa gyvu, nuolat kintančiu procesu.

„Chaotiškai kūrybiškai. Dar tiek turbūt nėra buvę, nes mes taikydavom į vienus, kitus amatus. Šiemet prisidėjo ir kalviai, ir hidrolatai, ir cianotipija - veiksmo tikrai buvo daug“, - sakė plenero iniciatorius Darius Vilius.

Pasak jo, svarbiausia - ne rezultatas, o pats kūrybinis procesas ir grįžimas prie „prigimtinių dalykų“.

„Aš noriu perteikt tuos prigimtinius dalykus, kas susiję su gamta, su kažkokia natūralia kūryba. Kaip sako - kasi šulinį, bet tu nežinai, kas iš jo kada gers“, - kalbėjo jis.

© Akimirkos iš plenero „Vilko pėdomis“.

Šių metų tema „Dausos“ plenero dalyviams tapo ne tik simboline kryptimi, bet ir kūrybiniu atspirties tašku.

Etnologas ir dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas pabrėžė, kad tokie renginiai atskleidžia gyvą tradicijos tęstinumą: „Tai yra tradicijos gyvybingumas, apmąstymas, kad galima kūrybiškai žiūrėti į daugelį dalykų, matyti juose tai, kas mums svarbu šiandieną“, - sakė jis.

Jo teigimu, „Dausos“ lietuviškoje pasaulėjautoje siejamos su dvasine erdve ir gyvybės kilimo idėja: „Dausos - tai lyg ir tas rojus, sielos siekiamybė. Žmogus susijęs su dangaus pasauliu, su žvaigždėmis“, - kalbėjo Tumėnas.

Jis taip pat akcentavo ir paties plenero atmosferą - čia, anot jo, susitinka skirtingos stichijos ir charakteriai: „Kalviai yra tokie energingi, šmaikštesni, o šiaudų dirbėjai - subtilesni, švelnesni. Yra tarsi ugnies ir vandens jungtis“, - pastebėjo etnologas.

Aš noriu perteikt tuos prigimtinius dalykus, kas susiję su gamta, su natūralia kūryba.

Vienas plenero kūrinių - medžio drožėjo Nerijaus Alšausko darbas, interpretuojantis „Dausų“ temą per perėjimo ir virsmo motyvą.

„Kadangi tema „Dausos", tai norėjau pavaizduoti ir tą erdvę, kurioje tos vėlės gyvena, ir mes gyvenam. Man pirma mintis - durys. Labai daug durų“, - pasakojo menininkas.

Jo kūrinyje vienos durys atveriamos - per jas „vėlė įleidžiama į mūsų pasaulį“, o kitoje pusėje ji transformuojasi į vaiką. „Antroj pusėj yra kiaurai išdrožtas medis ir kitoj pusėj ta pati vėlė virsta į mažą vaiką“, - aiškino drožėjas.

Įkvėpimo, anot jo, dažniausiai suteikia pasakojimai, sapnai ir mitai: „Pasakos, pasakojimai… kitą sykį tiesiog susapnuoji.“

Plenero programoje vietą rado ir senoji fotografijos technika - cianotipija, kurią pristatė edukatorė Agnė Duobinienė.

© Akimirkos iš plenero „Vilko pėdomis“.

„Tai senovinė fotografijos technika, naudota prieš maždaug 200 metų. Kol dar nebuvo fotoaparatų, žmonės taip darydavo kopijas“, - aiškino ji.

Dalyviai kūrė atvirukus iš augalų, taip įamžindami plenero akimirkas. „Mes naudojam augalus ir padarom unikalius atvirukus-nuotraukas. Tai būdas parsivežti dalelę prisiminimų iš šito plenero“, - sakė ji.

Plenero organizatoriai pabrėžia, kad šis renginys tampa ne tik kūrybine, bet ir bendruomeniška patirtimi - čia susitinka skirtingi amatai, kartos ir net kultūros.

Kaip teigė D. Vilius, ryšys su gamta ir ritualine tradicija išlieka svarbia renginio ašimi, kai skulptūros simboliškai palydimos ugnimi.

„Sekmadienį ugnimi išlydėjome senąsias skulptūras, tas ugninis išlydėtuvių procesas tradiciškai vainikavo šių metų plenerą “, - kalbėjo jis.