Žmogus yra niekas be savo šaknų

Prasidėjo nuo idėjos

Gilus, prasmingas, turintis išliekamąją vertę, sujaudinęs iki ašarų, pilnas lietuvybės, verčiantis didžiuotis savo kraštu ir jo žmonėmis – taip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Gargždų „Minijos“ kino teatre iškalbėtą, išjaustą, išdainuotą istoriją-sak­mę „Šaknys“ apibūdino jos dalyviai ir žiūrovai.

Dėkingumo žodžių Gargždų kultūros centro renginių ir teatro režisierei Kristinai Kazlauskaitei-Kažukauskienei, subrandinusiai ir įgyvendinusiai renginio idėją, negailėjo ir kolegos.„Praeitis mus įkvepia, dabartis maitina, o ateitis teikia viltį.

Kiekvieno mūsų pareiga gerbti savo šaknis ir tą pagarbą perduoti savo vaikams“, – tokią mintį „Šaknų“ scenarijaus autorei, režisierei ir atlikėjai K. Kazlauskaitei-Kažukauskienei scenoje padėjo perteikti „Kranto“ progimnazijos mokinių etnokomanda (vadovė Vitalija Valaikė), vokalinė grupė „Bangelės“ (vadovė Rasa Linkienė), Gargždų kultūros centro Kvietinių skyriaus folkloro ansamblis „Kvėitys“ (vadovė Regina Jokubaitytė).

Gargždų muzikos mokyklos mokytojai Marijus Sūdžius ir Edita Bodrovaitė-Rukienė.Vesdama medžio ir žmogaus, tautos paralelę Kristina sakė tikėjusi savo idėja ir džiaugėsi, kad pavyko ją apginti. „Kolegos šiek tiek smalsavo, kaip šį kartą bus, bet suprato, kad aš nemokėsiu paaiškinti, kad man trūks žodžių, todėl išgirdę mano tradicinę frazę „aš turiu tą jausmą, kad bus gerai“, paliko ramybėje.

Ačiū, kad jie manimi pasitiki“, – šypsojosi 13 metų kūrybinio darbo patirtį sukaupusi Kristina, neseniai pelniusi rajono „Metų kultūros žmogus 2022“ įvertinimą ir gavusi statulėlę, kurioje, beje, irgi pavaizduotas medis. 

Paklausta apie kūrybinį procesą, kuris žiūrovams lieka nematomas, „Šaknų“ ir daugybės kitų scenarijų autorė prisipažino, kad kuo sudėtingiau, kuo mažiau laiko, tuo labiau save mobilizuoja, kad rašyti padeda tyla ir ramybė, kad mintyse turi paveiksliukus, kaip viskas atrodys.

„Ir viskas įvyksta lyg ne mano valioje – kažkas tarsi siunčia man mintis. Mėgstu mistiką, bet tai nelabai afišuoju, traukia paslaptys, praeitis, dvasingumas. Jeigu galėčiau, ko gero, didžioji dalis mano režisuojamų renginių būtų dvasingi“, – sakė Kristina, rašanti ir eiles.

Savikritika verčia tobulėti

Sukurti tekstą – tik dalis scenarijaus autoriaus darbo. Parinkti atlikėjus, muzikos kūrinius, scenografiją, net dalyvių aprangą, pajausti, kaip visa tai derės scenoje, išmokti tekstą Kristinai padeda… intuicija ir patirtis. „Esu labai savikritiška, negaliu vertinti savo darbo, kol jis nepadarytas.

Nėra buvę mano renginio, kuris man visiškai patiktų. Ir „Šaknyse“ reikėtų kai ką pakeisti, jis nėra tobulas“, – neslėpė patyrusi režisierė ir atlikėja. Prieš renginį ji sakė jaudinusis ne dėl kokių techninių dalykų, o todėl, kad labai norėjo, jog žmonės išgirstų ir pajustų, kokią mintį nori perduoti.

„Šiandieną dažnai girdime, kad praeitį reikia pamiršti, paleisti. Kad ji nieko mums nebegali duoti, o gal net traukia mus atgal, atitolina nuo naujovių, pažangos.

Žmonės ieško kažko kito, kažko svetimo… ne savęs“, – pažvelgti giliau į save kvietė „Šaknys“. Kristina prisipažino, kad jai liūdna, jog jos karta nevertina etnokultūros, nesididžiuoja ja, kad ji atrodo lyg nemadinga. „Kitos tautos elgiasi priešingai, kas nutiko, kad pametėm savo šaknis?“ – retoriškai klausė režisierė. 

Vis dėlto programą apie Gargždų miesto atsiradimą pernai parengusi „Kranto“ progimnazijos etnokomanda ir ją dar kartą parodžiusi Valstybės atkūrimo dieną savo pavyzdžiu leido pajausti, kad etnokultūra tebėra lyg savi marškiniai, kurie visada arčiau kūno.

Etninę kultūrą „Kranto“ progimnazijoje mokiniams skiepijanti V. Valaikė sakė, kad jiems garbė ir atsakomybė būti renginio dalyviais, tad kai kurių vaikų tėvai pakeitė planus, kad atžalos galėtų dalyvauti programoje.

„Jautėme kažkokią paslaptingą aurą, ramybę ir jautrumą sklindančius iš salės, matėme, kaip reaguoja žmonės“, – žodžio, dainos, muzikos poveikiu neabejojo Vitalija. Nors jaunieji atlikėjai sulaukė pagyrų, vis dėlto kaip tikri artistai, pasak vadovės, po renginio turėjo sau priekaištų ir kritiškai vertino savo pasirodymą.

 „Aš tikiu, kad mano vaikams tai buvo neįtikėtina patirtis. Turiu vilties, kad kiekvieną Vasario 16-ąją jie sutiks vilkėdami tautinį kostiumą, ir svajonę, kad kada nors visi Lietuvos žmonės per didžiąsias valstybės šventes puoštųsi būtent juo“, – mintimis dalijosi etnokomandos vadovė V. Valaikė.

 „Šaknys“ – labai jaudinantis, gilus, prasmingas, išskirtinis renginys, turintis išliekamąją vertę. Išėjai iš jo ir dar su tom pačiom mintim ilgą laiką gyveni. Jis – kiekvienam žmogui į širdį: ką mes šiandien išgyvename, kur esame, kokie turime būti ir kaip save turime gerbti, mylėti ir saugoti.

Seniai bebuvau tokiame renginyje dalyvavusi. Dažniausiai žmonėms pateikiama, kas šiandieną yra populiaru, nesusimąstant, lengvai viskas teka. Pabuvai, išėjai, ir viskas pasimiršo, – pakalbinta mintimis dalijosi „Kvėičio“ vadovė R. Jokubaitytė. – Etninė kultūra labai svarbi, todėl turėtų būti sugrįžimas į mūsų šaknis, o ne naikinimas. „Šaknis“ būtų galima pakartoti minint ir kitas valstybės šventes.“

„Iš mažos gilės didelis ąžuolas išauga. Ir Gargždai šiandieną būtų buvęs dideliu klestinčiu miestu, jei ne pasikartojančios negandos. Kaina gyvenimo tarp dviejų kraštų. Slenkstyje, per kurį nuolat peržengdavo visos istorinės nelaimės.

Bet mūsų šaknys gilios, giliai įleistos į 4 vandenų krašto žemę. Nukapoti kamienai ne kartą ataugo, išdeginti plotai ir vėl sužaliavo. Sugriautas miestas vėl ir vėl kilo iš pelenų. Gali nukirsti medį vieną, antrą kartą, bet jeigu šaknys stiprios, kitą pavasarį kelmas ir vėl sužaliuos. 

Žmonės kaip medžiai. Miestas kaip medis. Didžioji dalis tautų tikėjo, kad pats gyvenimas yra medis. Didingas gyvybės medis, kurio šakose supasi ateitis, kamienas – mūsų pasaulis, o šaknys gilioje Dieviškoje senovėje. Žmogus yra niekas be savo šaknų.“