Kuršių piliakalnyje – geležies gavybos alchemija

Ši tema – itin specifinė bei įdomi, o vieši geležies gavybos eksperimentai vyksta labai retai, todėl Daubarių piliakalnių papėdėje vykusio renginio žiūrovai turėjo išskirtinę progą stebėti slėptiningą procesą: kaip rūda virsta geležies gabalu.

Renginį, pavadintą „Geležinė Daubarių istorija“, jau trečius metus iš eilės organizavo  VšĮ Stankaus kalvė (vadovai Martynas Stankus ir Inesa Roščenkovaitė Stankienė). Stankai – garsi visoje Lietuvoje, jau šeštos kartos kalvių dinastija. Pačiam gyvosios archeologijos eksperimentui vadovavao Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto absolventas, archeologas dr. Gvidas Slah. 

Be kita ko, pietiniame Klaipėdos miesto paribyje, kuršių Žardės piliakalnio aplinkoje yra rastas didžiausias bei geriausiai ištirtas visoje šalyje vikingų laikų (VIII-XI a.) metalurgijos centras, užimantis ne vieną hektarą.

Deniso NIKITENKOS nuotr. 

Išskirtinis kompleksas

Toje vietoje, kur dabar stūkso Daubarių piliakalniai, viduramžiais stovėjusi galinga kuršių pilis, kurią 1253 m. pasirašytame Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino magistro dokumente lotyniškai įvardijo „Vesete“. Šis vardas duotas nuo Viešetės upelio, tekančio šalia.

Oficialiai komplekse yra du piliakalniai: didysis, kurio aikštelė siekia apie 50 m ilgį, bei pusšimtį metrų nuo jo nutolęs mažesnysis, su vos 3 x 8 m dydžio aikštele. Pagal vieną mokslininkų versiją, mažesnysis galėjęs būti priešpiliu: pagrindinę pilį saugojusios gynybinės sistemos dalimi.

Tačiau yra ir kita, daug įdomesnė teorija: svarstoma, kad būta vieno didžiulio piliakalnio, kurį bėgant šimtmečiams tiesiog perskėlė ir į dvi dalis padalijo kilpuodama Viešetės upė. Šią versiją sustipina ir tarpukario tyrinėtojų duomenys: 1936 m. laikraštyje „Vakarai“ Mažeikių apylinkių kraštotyrininkas Stasys Ličkūnas nurodo, kad abu piliakalnius teskyrė 20 metrų, o ne 50, kaip dabar.

„Per 20 mtr. toliau, anapus Viešetės pievų pusėn – antras piliakalniukas. Jis apskrito pavidalo, dabar bėra apie 15 m aukščio, viršūnė apie 3 m. pločio. Seniau buvęs daug platesnis ir aukštesnis. Iš seniau čia imant žvyrą ir žemes, visai sumažintas ir sugadintas“, - 1936 m. rašė kraštotyrininkas. Imant žemes piliakalnis toliau niokotas jau sovietmečiu.  

Archajiškas protėvių paminklas mokslininkus sudomino dar 1948 m. ir 1966 m., kuomet jis buvo žvalgytas, tačiau daugiausiai paslapčių įminta archeologo Vytauto Daugudžio (1929-2022) vadovaujamų detalių tyrimų 1975 m. ir 1976 m. metu.

Kasinėjant šalia piliakalnių buvusias gyvenvietės archeologams pavyko rasti kai ką labai įdomaus: juvelyrui priskiriamos sodybos pėdsakus. Joje aptikti 4 tošiniai maišeliai su žalvario laužu. Be peilių, žalvarinių papuošalų, smiltainio versptukų, molinių pasvarų audimo staklėms, keramikos, rąstinių namų bei gynybinių sistemų likučius ir kt. gyvenvietėje iškasti du geležiniai strėlių antgaliai, bylojantys apie pilies puolimą (kuršiai lankų su strėlėmis nenaudojo).

„Greta paskirų, įvairiose gyvenvietės dalyse aptiktų daiktų (geležinės ylos, peiliukų dalys, gargažės, lipdyta lygiu bei grublėtu paviršiumi keramika), aptikta ir sudegusių medinių antžeminių, keturkampių pastatų pėdsakų“, - 1975 m. rašė jis.

Gargažėmis dar vadinamas šlakas, o tai – geležies lydymo subproduktas, aiškiai sufleruojantis apie vietovėje viduramžiais vykusius metalurgijos procesus. Dar stipresnis šio fakto įrodymas aptiktas į rytus nuo piliakalnio esančios šaltiniuotos daubos pakraštyje.

„0,3-0,5 m gylyje rastas geležies rūdos lydymo krosnies pagrindas. Pastarasis buvo beveik apskritas, 1,2 x 1,4 m dydžio. Krosnies pagrindą juosė 5-10 cm storio molio sienelės, tarp kurių ir 35 x 40 cm dydžio šachtos buvo pripiltas izoliacinis smėlio sluoksnis. Šachtos dugne gulėjo smulkių angliukų, geležies gargažėlių bei nesusilydžiusios geležies rūdos kruopelių.

Žymiai stambesnių gargažių bei perdegusių molio krosnies sienelių gabalų aptikta pietvakariniame krosnies pakraštyje. Apskritai paskirų įvairaus dydžio gargažių bei perdegusių krosnių sienelių gabalų buvo aptikta beveik visoje gyvenvietėje. Tai rodo, kad šioje vietoje geležies gamyba buvo gana išplitusi“, - remdamasis kasinėjimų medžiaga išvadą padarė V. Daugudis.

Deniso NIKITENKOS nuotr. 

Sudėtingas procesas

Įkvėptas šių su metalurgija kuršių laikais tiesiogiai susijusių radinių vienas kalvių Stankų dinastijos atstovų, viekšniškis M. Stankus su žmona I. Roščenkovaite Stankiene sugalvojo organizuoti būtent kalvystei dedikuotą festivalį, kurio metu gyvai žiūrovams būtų demonstruojamas pats geležies gavybos procesas.

Vien metalurgija šiuose renginiuose nebūna apsiribojama: daug dėmesio skiriama ir pačių kuršių paveldui (skaitytos paskaitos apie kuršių piliakalnius bei pilis, šventvietes, aukojimų Dievams ritualus, pačią Daubarių piliakalnio istoriją) bei senuosius amatus puoselėjantiems meistrams.  

Vis dėlto pagrindinis dėmesys sutelktas į geležies lydymo procesą, kuris prasideda renginio dienos rytą iš molio ir šiaudų (rišamoji medžiaga) mišinio nulipdant rudnelę. Tai – vamzdžio pavidalo, apie 1-1,5 m aukščio archajiška aukštakrosnė, mat geležies lydymo procese turi būti pasiekta apie 2 tūkst. laipsnių temperatūra.

Šiais laikais naudota pirktinė medžio anglis, tačiau kuršiai jos įsigyti galimybės neturėjo, todėl gaminosi patys.  Sukraudavo kūgį malkų, apdrėbdavo jį moliu, žemėmis, ir tokio sarkofago viršuje padarydavo skylę. Pro ją įmesdavo rusenančių anglių, kurių žarijos išplisdavo. Reikėdavo stėbėti tris paras. Jei pro skylę imdavo veržtis ugnis - gesinti, jei procesas sustodavo – įmesti naują žarijų prociją. Klaidos kaina – medis sarkofaga sudegs, ir medžio anglies gavybą reikės pradėti iš naujo.

Naudojo rūdą (geležies hidroksidą), kurios telkinį reikėdavo rasti ir patikrinti. Balų rūda – vienas iš variantų (tokią naudojo Žardės kuršiai Smeltalės upės aplinkoje, dabartinės Klaipėdos teritorijoje). Joje geležies turi būti ne mažiau 10-15 proc., tad ne visokia tinkama buvo. Ekperimentuodavo.

Daubarių festivalyje naudotas limonitas: jau kitokios kilmės, nei balų, rūda. Šios žaliavos prisikasta iš Ventos upės atodangos Šiaulių rajone. Geresnis variantas, nei biri bei sunkiau surenkama balų rūda.

Rūdos iš pradžių gabalus ir gabaliukus kruopščiai išplaudavo. Žardės metalurgijos centre aptiktas ne vienas šulinys, menantis VIII ir vėlesnius amžius.

Reikėjo pasigaminti minėtąją aukštakrosnę rudnelę. Joje padarydavo skyles dumplėms ir vieną didesnę – subproduktui šlakui (V. Daugudžio įvardijamam, kaip gargažės) ištekėti. Jo ir randama metalurgijos vietose: atrodo, kaip sustingusi lava.

Į vamzdžio formos rudnelę sluoksniais berdavo rūdą ir anglį. O tuomet – ilgas, kantrus procesas.

Daubariuose jis prasidėjo apie 11 val. ir baigėsi apie 19.30 val. Pernai truko dukart ilgiau, o rezultatas buvo penkiskart prastesnis. Šiemet geležies lydymui vadovavęs archeologas, dr. G. Slah pasinaudojo sukaupta patirtimi ir pakeitė dumples, geriau kontroliavo karščio lygį rudnelėje.

Dumplininkai dirbo pakaitomis nesustodami ir vykdydami kiekvieną vadovo nurodymą: prislopinti, paspartinti, stabilizuoti oro padavimą į rudnelę. Nuolat stebint ir esant poreikiui, tam tikrais intervalais būdavo įmetamos naujos medžio anglies porcijos.

Deniso NIKITENKOS nuotr. 

Išskirtiniai vaizdai

Atėjus metui, pirmą kartą per trejetą festivalio metų rudnelė buvo išardyta, sudaužyta kūju visų žiūrovų akivaizdoje (anksčiau dėl užsitęsusio lydymo proceso tai vykdavę jau po renginio). Tarp iki raudonumo įkaitusių anglių, šlako masės buvo ir geležies, šiuo atveju krite vadinamos, gabalas.

Tai – pradinė forma. Lydymo proceso metu sudega dalis organikos, geležies hidroksidas virsta oksidu. Tokioje kritėje geležies jau būna didesnis procentas.

Išėmus kritę, o ji šiemet buvo perskelta per pusę į du vyro kumščio dydžio gabalus, ji yra sodrinama. Plakama kūjais šalinant visus organikos ir įvairiausių nepageidaujamų priemaišų likučius. Tik po geležies sodrinimo (jos jau būna apie 60 proc.) galima sakyti, jog žaliava yra. Tai – geležies gabalas, kurį kalvis dar apdirba tol, kol jau gali gaminti padargus, ginklus, buities ir kitokius daiktus.

„Tad eksperimentas pavyko gerai. Ypač džiaugiamės, jog dėka sėkmingo dr. G. Slah vadovavimo geležies lydymo procesui, festivalio svečiai pirmą kartą galėjo pamatyti pačią kulminaciją, kaip sudaužoma rudnelė ir išimama kritė. Dar reikės ją sodrinti, bet preliminariai pavyko išgauti apie 1,5 kg geležies“, - „Vakarų ekspresui“ sakė vienas iš renginio organizatorių M. Stankus.

XXI amžiaus žmonėms be kasdienės praktikos toks rezultatas - neblogas. Iš kartos į kartą metalurgijos burtų mokęsi kuršiai vienoje rudnelėje sugebėdavo pasigaminti ir 20 kg svorio geležies gabalą.

Festivalyje neapsieita be senuosius amatus puoselėjančių meistrų, rekonstruktorių: dalyvavo juvelyras, tošininkai, medinių indų gamintojai, archajiško kulinarinio paveldo puoselėtoja, vytelių pynėjai, puodžiai, avalinės rekonstruktoriai, mezgimo adata, juostų vijimo meistrės, žolininkai ir kt. Senovinius stalo žaidimus demonstravo atstovai iš „Vikingų kaimo“.

Sulaukta svečių iš Latvijos: savo grožybes demonstravo latgalių genties rekonstruktoriai iš „Kroma kolna bruoliste“ klubo, o parodomąsias kovas - viduramžių samdinius (nuo vikingų iki Livonijos ordino karių) vaizduojantys vyrai iš klubo „Heiligenberg“, kurie susirėmė su lietuvičiais rekonstruktoriais bei kovotojais iš klubo „Varingis“. 

Renginio pabaigoje skambėjo etnomenininko Gedimino Žilio kanklėmis bei kitokiais instrumentais atliekamos melodijos, dainos, pavadintos dievaitavimais. Menininkas Darius Vilius po nakties skraiste uždegė iš šieno pagamintą,  kuršiškos segės formos skulptūrą, vyko ugnies šou.

Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių raj. savivaldybė.