„Dydis nesvarbu“ iniciatorė Giedrė prabilo jautria tema, liečiančia apkūnius žmones: tai, ką daro kino kūrėjai, priverčia jaustis prastai
(2)Tačiau Giedrė tikina, kad tai nėra morališkai adekvatus sprendimas – tai gali įžeisti apkūnius asmenis, ypač tuos, kurie su antsvoriu dėl įvairių priežasčių turi gyventi visada.
Įrašu, kuriame kalbama jautria tema, G. Valavičiūtė sutiko pasidalinti su Delfi skaitytojais.
„Ar persidažytumėte odos spalvą, kad suvaidintumėte kitos rasės žmogų?
Dauguma mūsų suprantame, kad persirengimui naudoti kitos kultūros atributus, keisti odos spalvą arba pasinaudoti tragiškais įvykiais žiūrovų pralinksminimui nėra morališkai adekvatus sprendimas.
Tai, kodėl persirengti storu žmogumi vis dar toleruojamas reginys?
Jeigu jūs, kaip ir aš, esate su antsvoriu, greičiausiai, stebėdami tokius persirengėlius filmuose arba kultūriniuose renginiuose jaučiatės kiek nejaukiai, švelniai tariant, ir galbūt nusišypsote tik iš reikalo.
Teko būti žiūrove renginyje, kur storo žmogaus kostiumas buvo sutapatintas su kiaulės atvaizdu.
Visų pirma viso renginio metu vedėjas tik tą vienintelį kartą persirengė gyvūno kostiumu. Ir taip sutapo, kad tai buvo namų šeiminkę atvaizduojantis stambios kiaulės kostiumas.
O juokeliai sutapo su dažnai tokiems kostiumams būdingoms parodijoms.
Ir kitas momentas, kad šis kostiumas ne tik buvo iš principo vienintelis viso pasirodymo metu, bet ir beveik vienintelis kūręs pajuokos iš savęs elementus.
Iškart po to tas pats veikėjas išėjo savo liekną kūną papuošęs elegantiška suknele ir toliau taip pat elegantiškai vedė renginį.
Šis momentas man ir greta sėdėjusioms draugėms sukėlė neigiamus jausmus.
Tačiau diskusijoje su renginio vedėju apie tokių kostiumų panaudojimo neetiškumą supratau, kad ne visiems dar suprantama, kodėl tai gali ne tik pralinksminti, bet ir įžeisti toje apčioje auditorijoje esančius žiūrovus.
Šiuo įrašu noriu pasakyti, kad aš jaučiuosi švelniai tariant „šūdinai“ kaskart pamačius kaip kažkas, kas net nėra mano kūno sudėjimo, bando suvaidinti mano gyvenimą pasitelkiant mane parodijuojantį storo kūno kostiumą.
Prieš renkantis tokius kostiumus keletas priežasčių, kurias vertėtų apgalvoti.
- Daugelis stambių žmonių ir taip išgyvena sunkias depresijos formas, turi žemą savivertę ir kasdien patiria neigiamas emocijas dėl aplinkos požiūrio į juos.
Persirengdami ir vaidindami tokius žmones jūs tik dar labiau pagilinate esamą problemą ir niekaip neprisidedate prie jos sprendimo.
- Pamačius liekną žmogų persirengusį storu kostiumu mes kaip visuomenė gauname žinutę, kad būti storu yra pokštas, iš kurio galima juoktis.
Daug žmonių visame pasaulyje įdeda be gales pastangų, kad jų kūnas nebebūtų pajuokos objektu ir keistų nusistovėjusią visuomenės, medijos, grožio ir mados industrijos nuomonę apie juos.
- Istorijos pasakojimui pasitelkiant storus kostiumus subtiliai parodoma, kad žmogus esantis tame kostiume (dažniausiai liekno kūno tipo) suvokia daug geriau, ką reiškia būti storu, nei tai galėtų žinoti reliai storas žmogus.
Kitas naratyvas sukuriamas, kad storumas yra laikina būsena ir kad būtent tie, kurie lieka storais, tiesiog neturi valios ir neįdeda pakankamai pastangų turėti kūną, kuris pelnytų aplinkos pagarbą.
Šiuos pasakojimus dažniausiai kuria liekni žmonės, jie skirti lieknai auditorijai ir šie dlaykai reguliariai pateikiami kaip savaime suprantami:
- Lieknumas yra gyvenimo pasiekimas ir yra vienintelis būdas pradėti gyventi tikrą, visavertį, žmogišką gyvenimą.
- Bet koks apkūnumas yra gėdinga moralinė nesėkmė.
- Lieknumas yra natūraliai pranašesnis gyvenimo būdas.
- Stori žmonės, kurie lieka stori, nusipelno būti pašiepiami.
- Stori kostiumai NEATSPINDI realaus storo žmogaus judesių.
- Uždaromos durys stambiam aktoriui suvaidinti. Bent kiek stambesni arba itin stambūs aktoriai ir taip turi mažą pasirinkimo galimybę.
Tačiau, net kai tokiose vietose, kur jie gali geriausiai perteikti personažą, pasirenkamas storo žmogaus kostiumas, jiems galutinai uždaromos durys.
Tas pats galioja ir translyčiams, homoseksualiems, kitoms kultūroms priklausantiems aktoriams.
- Filmuose dažnai vaizduojami storais kostiumais apsirengę aktoriai kaip gyvenimo periodas „prieš“.
Tuomet staiga jie pasikeičia, tampa lieknais ir gyvenimas persimaino į nuostabų „po“.
Sukuriama melaginga tiesa, kad žmogaus gyvenimas tampa pilnaverčiu, kai jis išlaisvina savyje esantį lieknąjį „aš“.
Žmonės imasi bet kokių pastangų numesti svorį, nes yra verčiami tikėti, kad gali nusimesti storą kūną taip pat lengvai kaip tą kostiumą nusirengia liekni žmonės ir stebuklingai atrasti tikrąjį „laimingą“ save.
Tokiuose storuose kostiumuose yra dar didesnis melas: gyvenimas gali prasidėti tik tada, kai esi lieknas.
Daugelis aktyvistų jau kuris laikas garsiai kalba apie tokių kostiumų nenaudojimą ne tik dėl pramogų, bet ir draminiuose filmuose.
Dėl pastarojo kyla diskusijos, kad dažnai aktoriai turi apsirengti storus kostiumus, nes taip realistiškiau gali suvaidinti herojų.
Bet tuomet kyla kitas klausimas: kodėl prodiuseriai nepasitelkia daugiau pastangų ieškodami tinkamų kandidatų tarp stambių aktorių.
Tema yra aktuali ir verta diskusijų.
Internete galima rasti nemažai straipsnių šia tema. Ir gerai, kad esu ne viena, kuriai ne vis vien, koks naratyvas kuriamas apie mane ir kitus, panašius į mane“, – rašė projekto „Dydis nesvarbu“ kūrėja.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą