„Gero vaiko“ sindromas: psichologė įvardijo 11 įpročių, griaunančių suaugusiojo gyvenimą

Vaikystėje susiformavusios emocinės žaizdos dažnai atsiranda iš geriausių paskatų – ieškant meilės, pritarimo ir saugumo. 

Pasak psichologės dr. Gail McBride, tai, kas vaikystėje padėjo išgyventi ar sulaukti tėvų palankumo, suaugus tampa kliūtimi, praneša „Parade“.

„Vaikystės adaptacijos – pavyzdžiui, būti „patogiam“, itin sėkmingam ar tyliam – padeda vaikui išlikti saugiam.

Tačiau suaugusiajam šie mechanizmai ima kenkti: jie riboja santykius ir atima gebėjimą ilsėtis. Išgyvenimo strategija tampa charakterio bruožu, kurį nervų sistema priima kaip įsakymą“, – teigia dr. G. McBride.

Psichologai išskiria 11 vaikystės „gerų ketinimų“, kurie virsta suaugusiojo gyvenimą griaunančiomis traumomis.

1. Buvimas „geru vaiku“

Vaikai greitai išmoksta, kad būti geram reiškia laikytis taisyklių, nesiskųsti ir mažai prašyti. Suaugus šis „patogumas“ tampa nenaudingas: žmogui sunku prašyti pagalbos, jis nuvertina savo skausmą ir jaučiasi nevertas rūpesčio.

2. Priverstinis dėkingumas

Nors dėkingumas vertingas, jis tampa trauma, kai vaikas verčiamas slopinti liūdesį dėl neteisybės ir matyti tik „šviesiąją pusę“. Suaugus tai virsta kaltės jausmu už norą turėti daugiau ar savo problemų nuvertinimu.

3. Įtikinėjimas kitiems siekiant ryšio

Jei vaikas jautė, kad meilė yra sąlyginė, jis išmoko numatyti kitų poreikius. Suaugus tokio žmogaus sprendimai eina per filtrą „Ar tai juos pradžiugins?“, o ne „Ko noriu aš?“. Tai tiesus kelias į perdegimą.

4. Per ankstyva branda

Vaikas, užaugęs su emociškai nepasiekiamais ar perkrautais globėjais, per anksti prisiima suaugusiojo vaidmenis. Suaugusiam jam tampa neįmanoma priimti kitų rūpesčio, jis jaučia pernelyg didelę atsakomybę už viską pasaulyje.

5. Alinančios pasiekimų varžybos

Kai dėmesys šeimoje gaunamas tik už aukštus pasiekimus, vaikas supranta: rezultatai yra vienintelis bilietas į pripažinimą. Tai virsta perfekcionizmu ir jausmu, kad poilsį reikia „užsitarnauti“.

6. Hipernepriklausomybė

„Galiu pasikliauti tik savimi“ – tokia nuostata atsiranda, kai vaikas nusivilia artimaisiais. Suaugus šis apsauginis skydas trukdo kurti artimus ryšius, nes priimti pagalbą atrodo gėdinga ar nesaugu.

7. Nuolatinė emocinė stiprybė

Vaikystės pamoka „niekada nerodyk, kad tau bloga“ suaugus pasireiškia kaip negebėjimas išreikšti liūdesio ar pažeidžiamumo. Žmogus lieka emociškai izoliuotas.

8. Harmonija bet kokia kaina

„Šeimos taikytojai“ suaugę daro viską, kad išvengtų konfliktų, net jei tai kenkia jiems patiems. Ribos išsitrina, poreikiai ignoruojami, o nuoskaudos kaupiasi viduje.

9. Problemų ignoravimas

Jei vaiką saugojo nuo suaugusiųjų problemų sakydami „viskas gerai“, kai akivaizdžiai taip nebuvo, suaugęs jis linkęs prokrastinuoti ar užsisklęsti vos pajutęs sunkumus. Jis tiesiog neturi įgūdžių spręsti konfliktus.

10. Asmenybės pritaikymas prie aplinkos

„Chameleonai“ keičia save pagal kitų lūkesčius, kad pajustų priklausymą grupei. Suaugę jie dažnai klausia savęs: „Kas aš esu iš tikrųjų?“, nes jų tikrieji norai liko užslopinti.

11. Gynybinė tapatybės apsauga

Jei vaiko tapatybė ar asmeninė erdvė vaikystėje nebuvo gerbiama, suaugęs jis gali ligoitai saugoti savo idėjas ar daiktus. Bendradarbiavimas jam atrodo kaip konkurencija ar grėsmė jo „aš“.