Žodžiu, ornitologijoje nuo pirmojo karantino ne ką pažengiau į priekį.
"Seriale" jau buvau užsiminusi apie "kolekcijas" - pašto ženklų, saldainių popieriukų, netgi monetų. Užsidegdavau rinkti. Ir dėl įvairių priežasčių tie užsidegimai pasimirdavo.
Rytoj - Atvelykis. Mano dar šviesaus atminimo dėdės iš vytelių pintame krepšelyje belikę tik kaimynų dovanoti margučiai. Savo margintus svogūnų lukštais išdovanojau ar sumaumojau. O tų, dovanotų, gaila. Gražūs.
Kadaise irgi po Velykų ir Atvelykių likusius pačius gražiausius buvau užsimojusi kolekcionuoti. Nieko neišėjo: praėjus keleriems metams kai kurie nežinia dėl kokių priežasčių susprogdavo, paskleisdami, patys žinote, kokius kvapelius. Kentėdavo ne tik susprogusieji - visa "kolekcija", įsibaiminus, kad tą smarvelę gali paskleisti ir kiti, išbildindavau. Kur, kur. Žinoma, į konteinerį. Bet keli, "kolekcionuoti" dar išlikę. Tai, matyt, prie jų prisiglaus ir kaimynų dovanotieji šiųmetiniai meniškieji.
Kažkada, prieš Velykas, neatlaikiusi spalvingo grožio vilionių, prisipirkau medinių. Jokių nsusipratimų. "Gyvuoja" gal jau penkeri metai. Na, toks velykinis "anturažas".
Kaip ir darbščių rankelių vienos ponios siuvinėti. Kasmet iš dėžučių ištraukiu ir sukabinu ant žaluma pasidabinusių šakelių. Ir visai nesvarbu, kad jau antros Velykos, kai jų beveik niekas nemato. Man pačiai gražu pasižiūrėti. Ir pagalvoti - kodėl esu tokia atgrubnagė, kad nesiuvinėju?
Mokykloje per rankų darbų pamokas juk mokė. Siuvinėjau į lankelį drobulę įveržus. Kartais pačiai atrodydavo - gražu. Bet, kai sulygindavau, ką ir kaip klasės draugės išsiuvinėjo, fui, pačios siuvinėti gražūs visai nebeatrodydavo. Taip už to siuvinėjimo, kaip ir "kolekcijų", neužsikabinau. O draugė nuo seniausių laikų iki šių dienų buvo "pakabinta" kaip reikalas. Ypač jai patikdavo siuvinėti kryželiu. Parduotuvėse buvo galima nusipirkti drobių su langeliais, netgi nurodančių, kokios spalvos siūlais tuos kvadratėlius kryželiu užpildyti. Pasakodama juokėsi, kaip Gorkio su Leninu portretus kryželiu siuvinėjusi...
Kryželiu irgi esu siuvinėjusi. Bet gėles vazoje. Žinoma, pritrūko kantrybės. Nebaigiau. Iki "kondicijos" langelius užpildė mama. Dar ilgai namuose svaidėsi tuo kryželiu siuvinėta ir "aprengta" pagalvėlė. Kažkodėl erzindavo...
Bet bent turiu supratimą, kaip tas daroma. Ir tuos kitų siuvinėjimus labai vertinu. Vertinu tiek, kad turiu ir siuvinėtą delmoną. Bet ne pačios siuvinėtą. Kai kas pagiria tą grožį, įsivaizduodami, kad mano pačios "hand made", atsidūstu, prispažindama - deja, ne mano "handmeidingas".
Šiandien turiu sumanymų į Smiltynę patraukti. Galgi, sakau, užsuksiu į dabar "Akvarelėse" aprašomus namelius, bent per tvorą su dabartiniais jų šeimininkais pasikalbėsiu. Tos Smiltynės vilos man jau kaip ir žmonės - su savo gyvavimo istorijomis.
...Sinoptikų žadėtos saulės kol kas nėra. Kaip ir vakar 7 val. ryto termometras balkone rodo plius 5. Jau pradėjau abejoti, ar tikrai verta baladotis į Smiltynę? Tokie tamsoki debesys sluoksniuojasi.
Save drąsinu: nėra blogo oro, yra bloga apranga. Juk turiu vienkartiniu vadinamą "ploščių", kurį jau keliolika kartų vilkėjau. Stebuklas - jis dar nesuplyšęs. Gal ne kinų gamybos?
Gražios dienos, kokia ji būtų. Ir margučių kolekcijų. Juk rytoj - Atvelykis.
Rašyti komentarą