Kodėl Paganini buvo „velnio smuikininkas“: dėl ko bažnyčia atsisakė jį palaidoti

Nėra pasaulyje žmogaus, kuriam nebūtų įdomu sužinoti, kodėl Paganini vadinamas „velnio smuikininku“.

Legenda sako, kad virtuozas sudarė sandėrį su nelabosiomis jėgomis, ir būtent dėl to aplink jį susiformavo grėsmingas šleifas. Tikroji šio pravardės priežastis yra visai kita.

Kodėl Paganini laikomas „velnio smuikininku“

Priežastis slypi ne mistikoje, o unikaliose muzikanto fiziologinėse savybėse, kurios leido jam pasiekti stulbinantį virtuoziškumą. 

Paganini talentas buvo toks neįtikėtinas, kad žmonės iš karto patikėjo jo gabumų antgamtine kilme. 

Netgi sklandė gandai, kad muzikantas pardavė savo sielą velniui, nes Paganini motina esą atidavė sūnų mainais už genialumą.

Pagal siaubo filmų scenarijų, jo smuiko pasirodymų metu buvo girdimi šauksmai arba matomi baisūs vaizdai. Nenuostabu, kad žmonės tikrai manė, kad Paganini yra „velnio smuikininkas“, nors tikrieji jo biografijos faktai yra kur kas proziškesni.

Įdomu ir tai, kad po mirties įvykiai tik sustiprino legendą. 

Paganini mirė Nicoje ir nespėjo priimti komunijos, o vietos vyskupas atsisakė aukot laidotuvių mišias, išsigandęs „šėtoniškų“ gandų. 

Maestro palaikai ilgą laiką negalėjo būti perlaidoti – bažnyčia kelis dešimtmečius atidėliojo kūno grąžinimą į Genują. 

Visi šie detalės įtikino visuomenę, kad net bažnyčia „bijo“ paslaptingo smuikininko.

Vis dėlto pravardė „velnio smuikininkas“ atsirado ne dėl bažnyčios pykčio ar net tikros raganystės, o dėl jo įspūdingo meistriškumo ir temperamento – aštraus ir ekstravagantiško gyvenimo būdo, ryškių koncertų ir egzotiško įvaizdžio, kurie tik sustiprino šį efektą. 

Aukštas, liesas ūgis, smaili barzdelė ir ypač ilgi „voro“ pirštai suteikė maestro demonišką išvaizdą.

Jo amžininkai jo išvaizdą apibūdino taip: „Aukštas ūgis ir nepaprastas liesumas, stiprus blyškumas, demoniškas žvilgsnis, neįprastai ploni pirštai, sąnariai lankstosi visomis kryptimis“. 

Medicinos tyrinėtojų nuomone, būtent šios savybės rodė įgimtą Marfano arba Elerso-Danloso sindromą ir paaiškino, kodėl Paganini vadinamas „velnio smuikininku“.

Paganini – kodėl „velnio smuikininkas“

Svarbiausias Paganini biografijos faktas buvo susijęs su jo kūnu ir sveikata. Istoriniai ir medicininiai tyrimai parodė, kad didysis smuikininkas atitiko daugelį Marfano sindromo diagnostinių kriterijų: „arachnodaktilija“ (pailgintos rankos ir „voro“ pirštai), sąnarių hipermobilumas, krūtinės ląstos deformacija ir kitos anomalijos.

Šios savybės suteikė Paganini nežmonišką pirštų lankstumą ir stygų įtempimo jėgą, dėl ko jis lengvai įsisavino sudėtingiausius grojimo būdus, pavyzdžiui, vienu metu groti kairės ir dešinės rankos  pirštais.

Būtent gebėjimą ištempti delną trimis oktavomis ir neįtikėtinai greitai judinti pirštus mokslininkai sieja su smuikininko paveldima liga. 

Tampa aišku, kad pravardė atsirado dėl natūralios maestro kūno sandaros, o ne dėl sandėrio su anapusiniu pasauliu.