Neda Malūnavičiūtė: aš „kaifuoju“ nuo savo vienatvės

Pasidžiaugė, jog per savo penkiasdešimt gyvenimo metų nebuvo parašiusi nė vienos dainos, o karantino metu sukūrė net dvi, ir atvirai papasakojo, kokių pamokų išmoko muzikuodama kartu su Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu.

– Jūsų drąsa negyventi pagal kažkieno kito sukurtą franšizę įkvepia. Ar nesunku? Ar nepavargstate nuo nuolatinės kritikos?

– Aš visada buvau žmogus, kuris niekam nepriklauso. Visada galėjau kalbėti tai, ką noriu ir kada noriu. Su metais ta drąsa tik augo. Per visą savo gyvenimą supratau, kiek daug gyvenime yra beprasmių dalykų, kurie anksčiau buvo labai reikšmingi.

Supratau, kad negaliu daryti to, ko man nesinori ir manęs niekas negali priversti. Mane erzina žmonės, kurie man įrodinėja, kad gyvenu netaisyklingai.

Tie žmonės nežino, kaip aš gyvenu, kaip man skauda ar kaip aš džiaugiuosi. Esu kultūringa, niekada neįžeidinėju kitų ir gyvenu pagal įstatymus, tik vadovaujuosi vidine laisve. Visada klausau savo širdies, kartais neklausau proto, bet širdies visada ir man patinka taip gyventi.

Žinoma, yra žmonių, kurie mane kritikuoja, bet aš per daug esu gyvenime patyrusi, kad klausyčiau jų nuomonės. Atsiribojau nuo tokių žmonių ir jų nebegirdžiu.

– Daugelis menininkus laiko gyvenančiais savame pasaulyje, galbūt net truputį keistesniais. Ar nepykstate, kai jus vadina bohemiška asmenybe?

– Galbūt tai mano kitoniškumas, bet aš žinau, kad mane domina dalykai, kurių nedomina masės.

Aš nemėgstu būti ten, kur mėgsta būti dauguma žmonių. Nemėgstu taisyklių, kuriomis vadovaudamiesi gyvena daugelis, bet manau, tai yra individualumas, o tokių individualistų menininkų pasaulyje yra labai daug. Kartais pagalvoju, kad gyventi laisvai norėtų daugelis, bet jie tiesiog negali.

Tie žmonės privalo būti kolektyve, klausyti komandų ir nurodymų. Aš juos suprantu, jie renkasi stabilumą ir ramybę, bet tai ne man.

Aš geriau gyvensiu įdomesnį gyvenimą, nei priklausysiu masėms. Vieni neturi kitos galimybės, dar kiti galbūt nesuvokia to, o aš negaliu taikytis prie kitų. Man reikalinga laisvė ir nepriklausomybė. Tai yra gyvenimo prasmė – rinktis tai, kas tau patinka.

– Ar sutinkate su teiginiu, jog kūrybiškam žmogui reikia daugiau laisvės ir buvimo tik su savimi?

– Laisvės kūrybiškam žmogui reikia daug, nes kūrybiško žmogaus gyvenimas neturi jokio tikslaus grafiko, jis gali būti labai chaotiškas. Pavyzdžiui, aš įprastai penktą ryto dar tik ruošiuosi eiti miegoti.

Gyvenu name, kuriame vos trys butai. Esu labai gera kaimynė, nes kaimynai manęs niekada negirdi. Aš labai vertinu tylą, todėl ir pati niekada netriukšmauju.

Man labai patinka būti vienai ir nesuprantu tų žmonių, kurie nemoka būti su savimi, nes būdama viena jaučiuosi labai laisva, neįsipareigojanti.

Aš esu kitokia, man nereikia daug žmonių, aš pavargstu. Ne iš karto supratau, kad esu ne šeimos žmogus, bet dabar aš kaifuoju nuo savo vienatvės ir tokia būsena man yra laisvė.

Neda Malūnavičiūtė su kolektyvu „4 tango“. Evgenija Levin

– Dažnai menininkai sako, jog jie savęs ieško visą gyvenimą, o kaip jūs? Ar jaučiate save suradusi?

– Taip, menininkai ieško savęs visą gyvenimą. Bet ką reiškia atrasti save? O gal nereikia atrasti? Galbūt tas ieškojimas ir yra visas gyvenimas, gal tame procese ir slypi gyvenimo įdomumas? Visai kas kita yra suprasti, kas tave domina ir ką tu nori daryti visą savo gyvenimą. O jei dar sugebi iš to ir pragyventi, tai yra didžiulė prabanga.

– Kas jums yra gyvenimo laimė?

– Ji susideda iš mažų dalykų. Laimė nėra daiktas, ji susideda iš akimirkų ir emocijų. Tu negali būti laimingas nuolatos, tai nesąmonė. Jeigu nuolatos būčiau laiminga, išprotėčiau. Būtinai reikia pabūti dugne, kad suprastum, kas yra laimė, gėris ir džiaugsmas.

Kitaip nežinosi skirtumo. Mane džiugina, kad iš savo atliekamos muzikos aš galiu valgyti duoną, o kokia ta duona bus, su sviestu ar be, tai čia jau kiekvieno poreikiai, o mano poreikiai yra labai maži. Man pats svarbiausias dalykas gyvenime yra veikla, kuria kvėpuotum. Garbės žodis, man daugiau nieko nereikia.

Aš turiu stogą virš galvos, turiu puikius kolegas, gerą savijautą, muziką ir man to pakanka.

– Nusikelkime į praeitį. Kaip susipažinote ir pamilote džiazą?

– Su džiazu susipažinau labai anksti. Mano tėtis buvo muzikantas, bet ne jis įskiepijo meilę džiazui. Aštuonerių metų įstojau į muzikos mokyklą, mokiausi estradiniame ir klasikos skyriuose, taip pat grojau fleita.

Būtent estradiniame skyriuje buvo visa gvardija džiazmenų, kurie mane įtraukė į džiazo liūną. Aš pakliuvau pas labai gerus mokytojus.

Mane mokė pasaulinio lygio meistras Vladimiras Čekasinas. Matote, aš iš karto patekau į ne standartą, pamokos buvo chaotiškos. Kai pirmą kartą nuėjau pas V. Čekasiną, jis kažką įžvelgė manyje, man skyrė daugiau laiko nei kitiems. Tuo metu aš to nesupratau, maniau, kad jis kankina mane ir yra negailestingas.

Prisipažinsiu, kartais net paburbėdavau. Tik po kiek laiko aš įvertinau jo pastangas ir supratau, kad jei ne tas žmogus, kuris brandino džiazo sėklą manyje, aš nebūčiau tuo, kuo esu dabar. Aš važiuodavau iš muzikos mokyklos ir užmigdavau tiesiog stovėdama autobuse, bet man beprotiškai tai patiko.

Muzikos mokykla man visų pirma buvo erdvė, kurioje aš labai gerai jaučiausi. Kažkada pamąsčiau, kad nestandartinis V. Čekasino priėjimas prie mokinių įskiepijo nestandartinį kvėpavimą ir išaugino maištingą sielą manyje.

Neda Malūnavičiūtė su Vladimiru Čekasinu. Asmeninis archyvas

– Fleita jus lydi visą gyvenimą. Kodėl pasirinkote šį instrumentą?

– Dažniausiai vaikams muzikos mokykloje leidžia išbandyti instrumentus ir duoda laiko pagalvoti, kas jiems patinka. Man buvo kitaip, aš nuo pat mažens visur girdėdavau fleitą. Nežinau kodėl, bet visur girdėdavau jos skambesį.

Pabaigusi muzikos mokyklą įstojau į aukštesniąją Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, o dar vėliau pradėjau studijuoti dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurios nebaigiau. Stojau į klasikinę fleitą, bet supratau, kad tai ne mano kelias. Tada jau buvau susituokusi ir laukiausi vaikelio.

Kai gimė sūnus, aš studijavau dar dvejus metus ir tuo pačiu metu koncertavau. Neklauskit manęs, kaip aš viską suspėdavau, nes nežinau.

Neatsimenu ir to, iš ko pragyvendavome. Tačiau, kai supratau, kad kaip fleitininkės aš savęs nebematau ir kad dainavimas bus mano pagrindinis uždarbis, mečiau tuometinę konservatoriją. Dabar muzikantai į gastroles skraido lėktuvais, o mes visą Europą išmaišėme autobusiuku.

Po tris paras važiuodami be maisto ir miego. Džiazo muzika yra mažiausiai apmokama, tai visiškai nekomercinė muzika. Žinoma, nekalbu apie pasaulines žvaigždes, bet mes buvome paprasti, džiaugėmės, kad galime išvažiuoti, pagroti, o pinigai, pinigai mums nerūpėjo.

– Kurią savo atliekamą dainą išjaučiate labiausiai?

– Tai priklauso nuo gyvenimo periodo. Vienaip jauti būdamas dvidešimties, kitaip keturiasdešimties. Keičiasi skonis, supratimas ir pajautimas dainos. Esu pridainavusi labai daug gražių dainų.

Viskas gerai su jomis, iki šiol daugelis žmonių jas klauso ir mėgsta. Dainos „Pasaka“, „Eilinė diena rojuje“, „Pasakų šalis“ – hitai, bet, nepabijokime to žodžio, jos buvo labai išpopuliarintos. Jeigu žmogus nuolatos visur girdi tą pačią dainą, tai nori nenori jis ją pamėgsta.

Daina „Pasaka“ Nomedos Marčėnaitės laidoje per televiziją grodavo kiekvieną dieną, tai yra be proto didelė reklama. Negaliu sakyti, kad tai blogos dainos, bet šiadien aš jas dainuoju retai. Man tiesiog pasidarė įdomūs kiti dalykai.

– Buvote popmuzikos atlikėja, o vėliau pasirinkote džiazą ir duetus su bardais. Kas turėjo įtakos tokiam pasirinkimui?

– Kai pradėjau dirbti su aktoriais Kostu Smoriginu ir Olegu Ditkovskiu, man atsivėrė akys. Aš kitaip pradėjau išjausti dainą. Supratau, kad ji gali būti labai nuoga, kai skamba tik su gitaros pritarimu.

Kai dainuoji ir girdisi visi dainos niuansai, kai tavęs neužgožia nei būgnai, nei bosas, ji tampa labai subtili. Daug metų dainuodavau, kai mano balsas būdavo užgožtas. Būdama scenoje su šiais aktoriais pradėjau suprasti, kad tekstas labai svarbus. Kur kiekvienas žodis turi turėti prasmę.

Pradėjau ieškoti niuansų savo pačios balse. Visą laiką paraleliai su manimi ėjo džiazas. Nejusdama pradėjau naudoti jo elementus ir viskas tapo neaiškiu žanru.

Apskritai manau, kad ne visada muzika privalo turėti žanrą, ji arba kokybiška, arba ne. Man patiko improvizuoti dainuojamojoje poezijoje, kurti kitokius skambesius.

Pradėjau nerti į dainą ir transliuoti ją dramaturgiškai. Su Olegu mes grojame kartu jau šešiolika metų ir su juo ant scenos aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje.

– Interviu metu ne kartą minėjote, kad jums svarbu, su kuo lipate ant scenos. Koks turi būti žmogus, kad su juo jaustumėtės lyg vienas organizmas?

– Džiazo muzika ir pati sąvoka džiazas yra labai plati, kurioje telpa labai daug. Tik pastaruoju metu supratau, ką man reiškia kurti, repetuoti ir būti muzikoje su žmonėmis, kurie jaučia taip pat kaip aš. Kurie turi tą pačią pasaulėžiūrą, vertybes ir pagarbą muzikai.

Aš negaliu lipti į sceną su žmogumi, kuris abejingas muzikai, nes dažniausiai jis būna abejingas ne tik tam koncertui, bet abejingas vertybėms.

Žmogus privalo degti. Man scena – šventas dalykas, ir jei tu lipi ant jos ir neturi ką pasakyti, tai yra nusikaltimas, nes publika jaučia viską.

Aš nieko neteisiu, bet yra kategorija artistų, kurie moka apsimetinėti, kad jiems rūpi, bet man su tokiais ne pakeliui.

Aš dievinu savo trio, Richardą Banį, kuriam yra trisdešimt vieneri, ir Vytautą Labutį, kuriam šešiasdešimt.

Atrodo, visiškai skirtingos kartos, bet mes esame vienas organizmas. Ir kai vienas organizmas sueina į studiją, tai mes pamirštame žiūrėti į laikrodį, mes mėgaujamės tuo, ką darome. Nors esame nestandartiškas trio, kuris neturi bosisto ir būgnininko, mes susikalbame.

Džiazas yra kalba, ir nors kartais atrodo, kad jis labai demokratiškas ir liberalus, net džiaze tu gali nesusikalbėti tiek techniškai, tiek energiškai.

Vytautas Labutis, Neda Malūnavičiūtė, Richardas Banys. Vytautas Susiavičius

– Ar pastebėjote, kada susidomėjimas jūsų muzika išaugo? Kada buvo lūžio taškas?

– Džiaze aš improvizuoju, tai ir yra mano kūryba. Aš visą gyvenimą grojau, galbūt ne visada tai, kas man patinka, bet grojau.

Iki popso mane pažinojo tik alternatyviosios muzikos gerbėjai. Prisipažinsiu, kai tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt septintais metais Žeraldas Povilaitis man parašė albumą „Laikas prisipažinti“, tai jis man padėjo tapti šiek tiek žinomesnei

. Po to ėjo visi kiti popalbumai: „Eilinė diena rojuje“, „Atvirukas“, „Akimirkos“, kuriuos sukūrė Audrius Balsevičius ir Andrius Borisevičius. Visa esmė ta, kad tai, ką tu darai nekomerciškai, tai to niekas neištransliuoja ir visi galvoja, kad tu darai tik tai, ką parodo per televiziją, o per ją kartais parodo tik niekinius dalykus.

Džiazas niekada nebuvo pabėgęs, jis visada buvo šalia, aš privalėjau laviruoti, nes man reikėjo išgyventi.

Visą gyvenimą gyvenau iš muzikos ir tuo galiu didžiuotis, nes yra labai mažai muzikantų, kurie iš savo profesijos pragyvena trisdešimt metų ir daugiau. Būtent dėl šios priežasties esu nepaprastai laimingas žmogus.

– Stebint jus scenoje atrodo, kad jūs ten gyvenate ir visas emocijas išjaučiate. O kas jus nuramina po koncerto?

– Po koncerto aš svajoju apie vienatvę, nes per jį aš išdaliju visą save. Kitaip nematau prasmės ten būti, bet vėliau man reikia visa tai, ką atiduodu publikai, susigrąžinti, susirinkti save iš naujo.

Dėl to man reikalingas toks grafikas, kad tarp koncertų būtų pertraukos. Aš noriu į koncertą eiti kaip į sielos šventę. Esu kamerinių salių gerbėja, kai gali užmegzti artimą ryšį su klausytoju, tada tai tampa labai intymu.

– Kaip jums sekasi kurti tokiu kiek neįprastu ir nerimą keliančiu laikotarpiu?

– Per karantiną buvo labai sunku, nes pagrindinė mano veikla yra koncertai. Kūryba vyksta repeticijų metu, kai susitinki su muzikantais. Aš nekuriu namuose, man reikia improvizuoti gyvai.

Kartais gimsta idėjos, bet jas išsakai ir bandai improvizuoti tik būdamas studijoje, kai su kolegomis ieškai, kaip ta idėja turi skambėti. Ne visi dalykai užrašomi natomis.

Muzika turi jaudinti, ji gali tave bauginti, šokiruoti, bet būtinai privalo užkabinti. Jeigu muzika tavęs nekabina ir eina pro šalį, ji tampa neįdomi.

Man muzika turi kažką pasakyti, kad užkabintų žmogaus širdį. Tačiau per visus penkiasdešimt savo gyvenimo metų buvau neparašiusi nė vienos dainos, o karantino metu parašiau dvi.

2012 Birštono džiazo festivalio akimirka. Renginio organizatoriai

– O ar niekada nekilo minčių mesti muziką ir pasinerti į kitą veiklą?

– Ne, niekada nebuvo tokio laikotarpio, kad norėčiau mesti muziką. Aš nuo labai jauno amžiaus supratau, kad esu muzikantė.

Niekada neturėjau plano B, nepaisydama ir to fakto, kad karantinas įrodė, koks nestabilus ir trapus yra menininkų gyvenimas. Įrodė, kad reikia turėti finansinių atsargų. Niekada negavau stabilaus atlyginimo, neturėjau valdiško darbo, visada savimi rūpinausi pati.

Dėl to, kad visada atsidėdavau pinigų juodai dienai, man karantino metu nebuvo sunku. Tokia profesija, ir nieko čia nepadarysi.

– Ne viename interviu minėjote, kad esate atsisakiusi alkoholio. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?

– Alkoholio atsisakymas labai pakeitė mano gyvenimą. Aš į viską pradėjau žiūrėti blaiviai. Kai kurie menininkai svaiginasi, manydami, kad jie taip atsipalaiduos, bet svaiginimasis nepadeda, o blogina situaciją.

Jaunystė buvo audringa, bet aš pasirinkau nesisvaiginti. Alkoholis atpalaiduoja taip, kad tu savęs nesuvaldai, atrodo viskas gerai, bet kai pasižiūri iš šono, tai pamatai tikrąją situaciją.

Supratau, kas yra tikri draugai. Tai tie žmonės, su kuriais eitum į pasaulio kraštą. Draugų aš neturiu daug, bet jiems jaučiu didelę pagarbą ir meilę.

Neda Malūnavičiūtė su Olegu Ditkovskiu. Evgenija Levin