Elita Veidemāne uždavė jam klausimą apie rudenį.
Ne, ne apie tą rudenį, kurio vis platesni nakties potėpiai uždengia siaurą dienos juostą, kol ji beveik visiškai išnyksta.
Apie "mūsų" rudenį. Ir apie tai, ar su derama pagarba žvelgiame į šaltas "mūsų" žiemos akis?
"Taip, aš apie tai galvojau. Į šiuos dalykus reikia žiūrėti ramiai.
Filosofiniu požiūriu. Jaučiu, kad vieną dieną turėsiu nustoti koncertuoti: tiesiog nebegalėsiu to daryti.
Aš fiziškai negalėsiu to padaryti. Žinai, tai vadinama senatve, - šypsosi Paulas, - ir į tą uostą taip pat reikia įplaukti garbingai.
Nustosiu eiti į sceną, kai pajusiu, kad žmonės manęs gailisi.
Jei vis dar sugebėsiu dirbti su publika, jei vis dar sugebėsiu diktuoti savo taisykles muzikoje, aš tai darysiu.
Bet kai tik pradėsiu svyruoti, kalbėti ne taip, kaip reikia, arba nustosiu kontroliuoti, ką darau scenoje, nustosiu groti pats.
Tai bus logiška visos mano karjeros pabaiga.
Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad galėjau taip ilgai išbūti scenoje.
Bet... kiekvienas daiktas vieną dieną susidėvi, ir su tuo esu visiškai susitaikęs.
Kol vidinė spyruoklė jus stabdo ir stumia, kol ji verčia jus ką nors daryti, viskas gerai.
Bet kada nors viskas išsilygins...
Ir tada...
Tada reikia atsisveikinti.
Šaltinis: Press.lv
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą