Simona Nainė apie nematomą verslo pusę: „Buvo etapas, kai gyvenau dėl kitų, visiškai pamiršusi save“

Pati moteris pripažįsta, jog visą sėkmę pasiekė juodu ir atkakliu darbu, mokėsi iš klaidų ir tobulėjo, tačiau toks atsidavimas verslu virtusiai aistrai neatsiėjo be pasekmių. Simona pasakoja, jog nuo to kentėjo jos psichologinė būklė, mat aklai panirusi į darbus, ji pamiršo svarbiausią – pasirūpinti savimi.

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, taip ir šį „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus žadins laida „Gyvenimas versle“, kurioje kaskart uždangas į nematomą savo veiklų pasaulį praskleidžia šalyje puikiai žinomi prekiniai ženklai.

Nors žodyne žodis „verslas“ apibūdinamas kaip veikla, suteikianti pirkėjams prekes ir paslaugas, tačiau iš tikrųjų už to slypi kur kas daugiau. Už kiekvienos sėkmingos verslo istorijos yra žmonės, nuolatiniai sprendimai ir iššūkiai, su kuriais tenka susidurti vystant savo mylimą veiklą.

Šio sekmadienio laidos herojė – visiems puikiai pažįstama atlikėja ir drabužių kūrėja Simona Nainė. Daugelis ją pamena nuo tada, kai moteris dar paauglystėje koncertuodavo su grupe „Mokinukės“, todėl muzika Simoną lydėjo visą gyvenimą ir apie posūkį į mados pasaulį ji niekada negalvojo, tačiau pasikapsčiusi atminty, prisimena pasirinkusi išties netradicinius įvaizdžius išleistuvėms bei šimtadieniui.

Stiliaus pajautimą ji visad turėjo, bet pats siuvimas moters gyvenimas atsirado kiek daugiau nei prieš aštuonerius metus, kai su drauge apsilankė audinių parduotuvėje.

„Aš suvalkietė, tad kai pamačiau, kiek daug yra įvairiausių medžiagų, susimąsčiau, jog jeigu tik mokėčiau siūti, kiek daug  visko galėčiau sau pasisiūti. Ir taip nusprendžiau, kad man žūtbūt reikia to išmokti“, - prisiminimais laidoje dalinsis Simona.

Siuvimo amato moteris mokėsi iš draugės ir naujai aistrai negailėjo nei laiko, nei energijos. Matydamas tokį žmonos užsidegimą, būtent vyras Jonas Simonai padovanojo pirmąją siuvimo mašiną bei išmanų manekeną, nuo ko ir užsikūrė visas „Nunu“ verslas.

„Pirmiausiai aš pasisiuvau juodą tuniką su dirbtinės odos kišenėmis, nuėjau su ja į darbą ir visos kolegės ėmė prašyti pasiūti ir joms. Taip pradėjau važiuoti su tomis suknelėmis. Iš karto nusprendžiau, kad net jeigu nieko ir nedarysiu, vis tiek turiu sugalvoti kažkokį pavadinimą, jį užpatentuoti. Taip susikūriau socialinių tinklų puslapį, sukėliau drabužių derinių nuotraukas ir nors maniau, kad jie niekam tikę, vos po dienos išsižiojusi stebėjau augančius sekėjų skaičius“, - pirmųjų pardavimų istoriją pasakos Simona.

Ištikus tokiai neplanuotai sėkmei, žinomai moteriai teko labai greitai rasti profesionalius siuvėjus, kurie galėtų įgyvendinti gausybę užsakymų. Deja, beveik dvejus metus Simona klientams pirmiausiai išsiųsdavo drabužius ir tik tuomet, jei viskas tikdavo, žmonės atsiskaitydavo. Visgi, šiandien „Nunu“ prekės ženklas jau skaičiuoja aštuonerius gyvavimo metus ir nuolat pristato ne tik klientų bemat išgraibstomus drabužius ar aksesuarus, bet neseniai pradėjo vystyti dar ir kosmetikos liniją.

Tačiau greitai aplankyta sėkmė pažėrė ir nelengvų iššūkių, kuriems kaupiantis Simona patyrė ne vieną sudėtingą etapą. Moteris atvirauja, kad būta ir visai arti užsidarymo ar verslo pardavimo ribos, tačiau išlipimas iš komforto zonos padovanojo genialių naujų minčių, o galiausiai drabužių kūrėjai pavyko atrasti harmoniją tarp puoselėjamo verslo ir laiko sau.

„Buvo etapas, kai siūliau nupirkti verslą, kurį visada savinausi, mat jeigu suklystu, žinau, jog aš kalta, jeigu pasiseka – žinau, kad mano dėka, jeigu pardaviau – žinau, kad aš tą padariau. Tačiau buvo situacija, kai įmonės sąskaitoj liko vos 1000 eurų, o tam, kad pagaminčiau bent kelis drabužių derinius ir užsisiūčiau jų į priekį, reikėjo turėti bent 10 000 eurų.

Pamenu, tuomet prisiėmiau labai daug nuotakų, siuvau joms vestuvines sukneles, kad galėčiau atstatyti finansinę padėtį, bet už tai sumokėjau iš savo sąskaitos. Jonui sakiau, kad man reikia eiti pas psichologą, nes nebesusitvarkau su savimi. Viskam sakydavau „ne“, atsisakydavau dalyvauti projektuose, į žmonės ėjau tik tam, kad išlaikyti prekės ženklą.

Tačiau greitai viskas pasitaisė. Kai išėjau iš komforto zonos,  aš sugalvojau kad reikia nupiešti „Nunu“ simboliu tapusią lėlytę ir per laiką viskas atsistatė į įprastas vėžes, bet vienu metu gyvenau dėl kitų, visiškai pamiršusi save ir savo poreikius“, - apie nematomą verslo pusę laidoje kalbės Simona.

Kita laidos tema: kvapai, pajaučiami širdimi

Kosmetikos ir nišinės parfumerijos parduotuvės įkūrėjas Gustavas pasakoja, kad produktus „Odore d‘amore“ pasirenka pagal jausmą bei stengiasi pasiūlyti tai, ko Lietuvoje iki šiol nebuvo, o ieškant kvepalų sau, siūlo klausyti širdies, nes kvapas tiesiog patinka arba ne.

„Kai žmonės renkasi kvapą, mes einame per du kelius: vienas per natas, kitas per istoriją. Žmonės, šiame masiškumo pasaulyje nori būti išskirtiniai, originalūs. Aromatas yra vienas iš tų būdų, kuriuo tu gali išsiskirti ir būti kitoks.

Kvapas gali patikt arba nepatikt, bet tai yra kvapas, kurį mylit jūs, kurį myli jūsų antra pusė, jūsų artimieji. Gyvenime svarbiausia rinktis tai, kas patinka tau, o ne kitiems ir gyvenime yra svarbiausia mylėt save. Mes ir norėjome, kad kiekvienas atėjęs čia susirastų kvapą, kurį myli“, - laidoje pasakos įmonės direktorius Gustavas Jankauskas.

Pašnekovas drąsiai atvirauja, jog remdamasis savo paties neigiama patirti, kurdamas parduotuvę žinojo, kokią ją nori paversi savo klientams. Nesvarbu, jog galbūt nišinių kvepalų parduotuvės atrodo skirtos tik apie kvapus nusimanantiems žmonėms, anot Gustavo, čia laukiami visi, net ir tie, kurie apie skirtingas kvapų natas nieko nesupranta.

„Anksčiau būdavo daugiau tokių parduotuvių, kur ateini ir jautiesi kaltas, jog atėjai, nes pagal tavo drabužius įvertina tavo perkamą galią. Man vienoje parduotuvėje buvo pasakę, jog išeičiau, nes gadinu parduotuvės įvaizdį.

Todėl sukūriau savo parduotuvę, iš kurios dar neišvaro. Juokas juokais, bet norisi sukurti tokią erdvę, kur visi yra laukiami“, - šmaikščiai apie rimtus dalykus pasakos „Odore d‘amore“ bendrasavininkas.

Gustavas versle jau 9 metus. Pirmiausiai prekiavo vaistais, vėliau atrado kosmetikos industriją ir ilgainiui gavo pasiūlymą į asortimentą įtraukti parfumeriją. Tiesa, meilės iš pirmo žvilgsnio kvepalams nebuvo, tačiau rinkosi tai, ko reikėjo pirkėjams ir niekada tokio sprendimo nesigailėjo.

„Gyvenime reikia nesusireikšminti ir į viską žiūrėti paprasčiau. Darai kažką, turi idėją, matai kad sekasi – ją vystai, matai, kad kažkas gali būti geriau – keiti. Reikia netapti savo ego ir principų vergu, kad kaip pradėjau, taip ir darysiu. Mes koregavome, ką galima buvo koreguoti, taikėmės ne prie savo įsivaizdavimų, o prie to, ko reikia žmonėms“, - laidoje pasakos Gustavas.

Kita laidos tema: pastatai, derantys ir išore, ir vidumi.

„Į vienus pastatus mes atkreipiame dėmesį, o kiti plaukia ir praplaukia. Labai svarbu, kaip tas pastatas įsilieja į aplinką, kiekvienas jų turi savo istoriją tiek vidumi, tiek išorę ir vieni pastatai labai greitai morališkai pasensta, o kiti rodosi nepaliesti laiko.

Bet visada yra siekiamybė, kad išorė draugautų su vidumi, kad tai būtų vienalytis kūrinys“, - sako architektūros ir dizaino studijos „Subtili erdvė“ įkūrėja Ingrida Zmejauskienė.

Architektūra yra daugiau nei pastatas, tačiau Ingridai tai visas gyvenimas ir ja moteris susižavėjo dar vaikystėje, mat tėtis dirbo projektavimo institute, kur moteris praleisdavo daug laiko žaisdama.

Taip atėjus laikui rinktis profesiją, didelių abejonių nekilo. Baigusi mokslus Ingrida dešimt metų dirbo samdoma darbuotoja projektavimo kompanijose, tik ilgainiui klientai pradėjo smalsauti, kodėl tokia talentinga architektė neįkuria savo įmonės.

Vedama meilė darbui bei žemaitiško užsispyrimo, Ingrida nutarė įkurti savo projektavimo ir interjero dizaino įmonę, tik ne pačiu palankiausiu metu – per 2008-ųjų metų krizę.

„Buvo momentas, kai nuėjusi į registrų centrą registruoti įmonės, manęs klausė ar tikrai dabar reikia kurti kompaniją, nes gi krizė. Tačiau, o kada jei ne dabar. Diskusijos net pati su savimi neturėjau, matyt buvo atėjęs tam laikas, kad reikia čia ir dabar ir nebebuvo jokių abejonių. Esu dėkinga vyrui, kuris palaikė, nes deja, bet panirimas į darbus kartais atimdavo dėmesį iš šeimos, vaikų“, - laidoje atviraus Ingrida.

Tačiau visas triūsas nenuėjo perniek. 16 metų gyvuojanti įmonė dirba tiek su privačiais, tiek su visuomeniniais projektais ir yra įrengusi gausybę skirtingų objektų: namus, biurus, viešbutį, restoraną, grožio studiją, net gi autoservisą bei konservų gamyklą.

„Dabar jau palaipsniui į moterį statybose žiūrima palankiau. Anksčiau kildavo klausimas „o ką ji čia veikia“. Iššūkių pilna, turi ne tik sugalvoti, suprojektuoti bet ir kartais atstovėti savo pasirinkimą ir tą poziciją, mat vyriškas požiūris dar kol kas statybose egzistuoja“, - apie stereotipus darbo srityje pasakos pašnekovė.

„Gyvenimas versle“ – jau antrą sezoną skaičiuojanti laida, kurioje vedėja Dovilė Urbanaitė pristatys ir atskleis šalyje veikiančių įdomiausių, populiariausių bei netikėčiausių verslų istorijas. 

Lietuva koja kojon žengia su pasauliniais inovacijų pokyčiais ir savo šalyje turi būrį kūrybingų, sumanių ir savo sritį išmanančių verslininkų, kurie suburdami profesionalias komandas gali didžiuotis atradę raktą į verslo sėkmę. Apie visą tai – kiekvieną sekmadienį, 10:30 val., tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.