Vejos priežiūra per karščius: kaip vasarą išlaikyti vešlią ir sveiką veją

Didelis karštis ir užsitęsusi sausra yra ekstremalios sąlygos, kurios vejoms neišvengiamai sukelia daugiau ar mažiau streso.

Patiriamo streso laipsnis stipriai priklauso nuo vejos augavietės armens sluoksnio storio, dirvožemio kokybės ir žolėms reikalingų maisto medžiagų kiekio jame, tačiau netinkama vejos priežiūra karščių metu taip pat gali smarkiai pabloginti situaciją ir pakenkti.

Nepakankamas laistymas, per žemas pjovimo aukštis ir neteisingas tręšimas – tai dažnos klaidos, kurias daro vejų šeimininkai vasaros karščių metu.

Geriau laistyti rečiau, bet daugiau

Per karščius žolynai patiria didelį stresą, netenka vandens per lapus vykstant drėgmės garinimo, arba transpiracijos, procesui.

Gerai, jei augalas gali papildyti išgarintą vandenį siurbdamas jį per šaknis, tačiau kai dirvožemis labai išdžiūvęs, drėgmės gauti iš jo augalas negali ir ima skursti.

Vejos žolių transpiracijos intensyvumas priklauso nuo oro temperatūros – kuo ji aukštesnė, tuo didesnis  kiekis vandens prarandamas.

Taip pat įtakos turi vėjo stiprumas, paros laikas, oro drėgmė, augalų prisitaikymas prie augavietės sąlygų.

Vegetacijos metu, kai vidutinė paros oro temperatūra yra iki 20 °C, 1 kv. m vejos per savaitę išgarina 22–25 litrus vandens.

Prasidėjus karščiams, kai vidutinė oro temperatūra priartėja prie 28 °C, išgarinamo vandens kiekis 1 kv. m gali viršyti 50 litrų per savaitę.

Todėl labai svarbu per karščius veją reguliariai ir gausiai laistyti.

Jis pataria karščių ir sausrų metu veją laistyti apie du kartus per savaitę ir tai daryti negailint vandens.

Sausros metu tinkamai palaistyti veją reikia labai daug vandens – 1 arui per savaitę gali prireikti  nuo 4 iki 5,5 kubinių metrų.

Pasitaiko, kad žmonės laisto veją po kelias ar keliolika minučių kiekvieną dieną ir mano, kad to pakanka. Iš tiesų taip laistant drėgmės gauna tik lapai, o šaknims jos vis tiek trūksta.

Todėl laistyti reikėtų ilgiau, kad žemė geriau įmirktų, o tai yra į kiekvieną kvadratinį metrą tektų bent  10–12 litrų vandens.

Svarbus ir laikas, kada veja yra laistoma.

To pašnekovas jokiu būdu pataria nedaryti vidurdienį, kai oras būna labiausiai įkaitęs, nes šaltu vandeniu palaistyti saulės įkaitinti žolynų lapai patiria stresą, be to, lapai gali apdegti.

Geriausia veją laistyti vakare arba anksti ryte, kol oro temperatūra dar žemesnė.

Jei sklype yra įrengta automatinė laistymo sistema, vejos drėkinimą tikslinga užprogramuoti nakčiai.

Svarbus pjovimo aukštis ir peilių aštrumas

Norint, kad per karščius veja išliktų dekoratyvi ir sveika, ją būtina ne tik gausiai laistyti, bet ir teisingai pjauti. 

Ekspertai pasakoja, kad per karščius derėtų nustatyti ne žemesnį nei 5 cm vejapjovių pjovimo aukštį.

Atkreipkite dėmesį ir į vejapjovės peilių aštrumą.

Aštrūs vejapjovės peiliai pjauna lygiai, toks pjūvis greičiau užgyja, o buki peiliai žolės audinį suplėšo, todėl ne tik paruduoja žolės viršūnėlės, bet dėl to veja tampa jautresnė stresui ir ligoms.

Per karščius derėtų pagalvoti ir apie tinkamiausią vejos pjovimo metą.

Jei esant vidutinei oro temperatūrai nesvarbu, ar veja bus pjaunama dieną, ar vakare, tai tvyrant karštiems orams optimaliausias pjovimo laikas yra vakaras.

Pjaunant vakare veja turi keletą ar keliolika valandų vėsesnio oro be deginančios saulės, todėl tuo metu gali atsikvėpti ir atsigauti.

Pjaunant veją dieną ne tik mums patiems per karšta dirbti, bet ir žolė yra labiau susilpninama, nes staiga netenka lapo dalies.

Dėl to sumažėja jos galimybės vėsintis garinant drėgmę.

Turintys vejos robotus gali nustatyti, kad jie pjautų veją naktį, kas taip pat yra tinkamas ir patogus variantas.

Vejos robotai turi ir dar vieną privalumą – mulčiavimo funkciją.

Nupjautą žolę jie labai smulkiai susmulkina ir tolygiai paskleidžia vejos plote.

Mulčias yra ne tik vertinga organinė trąša vejai, bet ir šiek tiek sulaiko dirvoje drėgmę bei neleidžia jai taip greitai išgaruoti.

Patręšus – palaistykite

Trąšos negali kompensuoti drėgmės trūkumo, tačiau pagrindiniam žolyno tręšimui anksti pavasarį panaudojus tinkamos sudėties, nedaug azoto, vidutiniškai fosforo ir daug kalio turinčias kompleksines trąšas, iš esmės padidėja žolyno atsparumas sausrai, karščiui, o taip pat ir žiemos šalčiui.

Taip yra todėl, kad nuo žolių apsirūpinimo kaliu priklauso cukraus koncentracija augalų šaknyse, o būtent  ji lemia žolių atsparumą visoms gamtos negandoms.

Taigi, pagrindinio tręšimo metu aprūpinus žoles visu reikiamu metiniu fosforo ir kalio kiekiu, vegetacijos metu belieka maždaug kas mėnesį vejos žolyną papildomai pamaitinti nedideliu (1 kg arui) kiekiu azotinių trąšų – amonio salietra arba karbamidu.

Trąšose esančios vejai reikalingos medžiagos padaro ją atsparesnę karščiams, sudėtingoms sąlygoms, skatina ūglių augimą, padeda išlaikyti gražią spalvą.

Tačiau tręšiant galima vejai ir pakenkti, jei tai darysime per karščius, o patręštos vejos pakankamai nepalaistysime.

Žolė gali tiesiog išdegti nuo trąšų.

Tai pasireiškia pageltonavusiais ar parudavusiais vejos plotais, ypač jei trąšos išbarstomos netolygiai.

Todėl per karščius rekomenduojama susilaikyti nuo vejos tręšimo, o jei vis tiek tenka tai daryti, patręšus gausiai veją palaistyti arba tręšti prieš prognozuojamą stiprų lietų.