Mokslininkai nesugebėjo rasti paaiškinimo Baltijos jūros anomalijai

Pirminis vaizdas, gautas naudojant hidrolokatorių, buvo paskelbtas nardymo grupės „Ocean X“, ir nuo tada anomalija tapo mokslinio susidomėjimo objektu.

Leidinys pažymėjo, kad viskas prasidėjo nuo to, kad Peteris Lindbergas ir Denisas Asbergas, „Ocean X“ komandos vadovai, baigė 9 dienų ekspediciją Botnicos įlankoje, kai nusprendė paskutinį kartą nuskaityti jūros dugną. 

Tai, ką jie aptiko, juos nustebino: idealiai apvalus objektas maždaug 90 m gylyje.

Objektas buvo apie 60 m skersmens ir turėjo iškilusią kupolo formą su laiptiniais elementais, nusileidžiančiais į tai, kas, tikriausiai, buvo centrinė anga. 

200 m nuo jo sonaras aptiko dar vieną nepaaiškinamą objektą.

„Buvome labai nustebinti ir sugluminti. Tai nebuvo nuskendęs laivas“, – prisimena Asbergas.

Jų pirmoji prielaida buvo, kad tai uolų darinys. Tačiau, kai komanda parodė duomenis geologams ir jūrų biologams, atsakymas buvo vienareikšmis: niekas anksčiau nieko panašaus nematė.

Situacija tapo dar keistesnė, kai „Ocean X“ grįžo į tą vietą ir pradėjo nardyti aplink anomaliją.

Pasak narų Stefano Hogerborno, netoli anomalijos sugedo elektros prietaisai ir net palydoviniai telefonai.

„Visi elektros prietaisai, įskaitant palydovinį telefoną, nustojo veikti, kai buvome virš objekto. Kai nutolome apie 200 metrų, telefonas vėl įsijungė“, – pasakojo jis.

Per kelerius metus po atradimo mokslininkai bandė išsiaiškinti anomalijos kilmę.

 „Ocean X“ komanda iš šios vietos paėmė fizinius mėginius, kuriuos ištyrė Stokholmo universiteto jūrų geologas Volkeris Bruhertas.

Jo išvados nebuvo nieko ypatingos: didžioji dalis medžiagos buvo sudaryta iš granito ir smiltainio – paplitusių uolienų, greičiausiai susidariusių dėl ledynų veiklos paskutinio ledynmečio metu.

Bruhertas net pastebėjo ypač didelį pavyzdį, primenantį vulkaninę uolieną, ir spėjo, kad šią anomaliją galėjo sukurti povandeninis ugnikalnis arba ledynų judėjimai prieš daugiau nei 140 tūkst. metų.

Tačiau Teksaso universiteto geologas Stevas Veineris atliko savo tyrimus ir priėjo prie išvados, kad medžiaga susideda iš „metalų, kurių gamta pati negali atkurti“. 

Šis teiginys sulaukė didelio atgarsio, tačiau liko moksliškai neįrodytas.

Tuo tarpu keletas ekspertų, tarp jų jūrų archeologas Joran Ekberg, linkę manyti, kad tai greičiausiai yra tiesiog morena – ledyno paliktas akmenų ir nuosėdų krūva. 

Ir nors jos simetrija, be abejo, yra keista, kaip sakė Ekberg, „gamta yra sukūrusi ir keistesnių dalykų“.

„Nepriklausomai nuo savo kilmės, Baltijos jūros anomalija lieka viena iš įdomiausių povandeninių atradimų per pastaruosius dešimtmečius“, – teigė leidinys.

Šaltinis: unian.net